senjorãžas (pranc. seigneuriage), vyriausybės pajamos iš grynųjų pinigų emisijos. Senjoražą sudaro išleistų į apyvartą pinigų nominaliosios vertės ir jų gamybos (monetų kalimo, popierinių pinigų spausdinimo) savikainos skirtumas. Senjoražo pavadinimas kilo iš vidurinių amžių Vakarų Europos feodalų (senjorų) turėtos išimtinės teisės kaldinti monetas savo valdose ir gauti pajamų iš šių monetų leidimo į apyvartą. Senjoražas atsirado kaip mokestis, imamas iš gyventojų, kurie pateikdavo monetų kalyklai aukso ar sidabro, kad iš jų būtų nukaldintos monetos. Monetų nominalioji vertė buvo didesnė už realiąją dažniausiai todėl, kad į jų sudėtį buvo pridedama vario ar kitų netauriųjų metalų, o dalis užsakovo pateikto aukso ar sidabro atitekdavo monetų kalyklai kaip atlygis už jų pagaminimą ir senjorui kaip senjoražas.
21 a. pradžioje kiekvienos šalies vyriausybė taip pat turi monopolinę teisę leisti į apyvartą nacionalinę valiutą (arba pinigų sąjungos, kuriai ši šalis priklauso, bendrąją valiutą, skirtą naudoti jos teritorijoje, pavyzdžiui, Ekonominės ir pinigų sąjungos narės – eurus) ir gauti pajamų senjoražo forma – daugiausia jų gaunama iš didelių nominalų popierinių pinigų emisijos, o smulkiųjų monetų senjoražas gali būti netgi neigiamas, kai jų sudėtyje esančio metalo ir monetų kalimo sąnaudos didesnės už šių monetų nominaliąją vertę ir jų emisija vyriausybei yra nuostolinga. Atvirosios ekonomikos sąlygomis senjoražą gauna ir tos valstybės, kurių nacionalinės valiutos yra naudojamos užsienio šalyse kaip rezervinė valiuta, tarptautiniams atsiskaitymams ir kitiems tikslams, todėl tokia valstybė už savo valiutą pagal jos nominaliąją vertę gauna iš užsienio prekių ir paslaugų, įvairaus finansinio turto, didesnio už pinigų spausdinimo savikainą. Didžiausią senjoražą pasaulyje gauna Jungtinės Amerikos Valstijos – apie 25 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių per metus, iš jų 6–7 mlrd. – iš užsienio. Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse senjoražas sudaro tik nedidelę dalį visų vyriausybės pajamų: Jungtinėse Amerikos Valstijose – apie 1,5 %, Vakarų Europos šalyse – apie 1 %. Vyriausybė negali piktnaudžiauti senjoražo pajamomis, spausdindama kuo daugiau pinigų biudžeto išlaidoms finansuoti, nes didėjanti pinigų pasiūla mažina jų vertę ir sukelia hiperinfliaciją. Didžiausią dalį vyriausybės pajamų senjoražas sudaro būtent tose šalyse, kur pasireiškia hiperinfliacija: pavyzdžiui, po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje infliacija buvo 322 % per mėnesį, o senjoražas sudarė 20 % vyriausybės pajamų; 2008 Zimbabvėje metinė infliacija sudarė daugiau kaip 24 000 %, o senjoražo dalis vyriausybės pajamų struktūroje – daugiau kaip 50 %.
2708