Sennar (Senãras), naujųjų amžių valstybė dabartinio Sudano šiaurinėje dalyje. 1504 įkūrė fungų (fundžių) genties vadas Amara Dunkasas (valdė 1504–1533). Sostinė Sennaras – iš čia valstybės pavadinimas. 17–18 a. suklestėjo; apėmė visą Nilo upės slėnį šiaurėje nuo sienos su Egiptu iki Mėlynojo Nilo žiočių pietuose. Sudarė, be Sennaro, žemės tarp Baltojo ir Mėlynojo Nilo ir šalia esančios teritorijos. Sennaras kontroliavo dalį prekybos tarp rajonų į pietus nuo Sacharos ir Artimųjų Rytų. Etninį pagrindą sudarė fungų gentys, t. p. gyveno nubiai, arabai, negridai. Vyravo arabų kalba. Iš pradžių fungai daugiausia išpažino animizmą ir krikščionybę. 1523 Sennaro oficialia religija tapo islamas. Žymiausi valdovai: (be Amaros Dunkaso): Rabatas I (valdė 1616–44), Badis II (valdė 1644–81), Badis III (valdė 1692–1716), Badis IV (valdė 1724–62). Valdovai titulavosi sultonais; šalia jų veikė didžioji taryba, kurią sudarė įtakingiausi diduomenės atstovai, genčių vadai ir aukščiausieji pareigūnai. 18 a. antroje pusėje Sennaras pradėjo silpti. 1820 turėjo apie 5 mln. gyventojų. Paskutinis valdovas buvo Badis VII (valdė 1805–21). 1821 Sennarą užėmė Egipto valdytojas Muchamedas Alijus.
Sennaro sostinė (iš Giulio Ferrario vaizdų albumo Costumes Ancient and Modern of the Peoples of the World, 1834 išleistas Florencijoje): viršuje – Sennaro karaliaus rūmų prie Mėlynojo Nilo griuvėsiai, apačioje – namai ir mečetė