senóvės Egptas, Egptas, senovės valstybė Afrikos šiaurės rytuose, abipus Nilo žemupio ir vidurio. Gyvavo (su pertraukomis) nuo ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų pabaigos iki 642 po Kristaus.
Manoma, jog Egipto teritorijoje žmonės apsigyveno paleolite (apie 50 000–10 000 pr. Kr.). Mezolito laikotarpiu (10 000–4000 pr. Kr.), sausėjant klimatui, iš Afrikos ir, manoma, Azijos vakarinės dalies prie Nilo atsikėlė protosemitai, berberai ir kušitai. Ilgainiui jie susimaišė vieni su kitais bei su senaisiais vietos gyventojais, taip ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų susidarė senovės egiptiečių tauta. Gyventojų gausėjimas ir klimato sausėjimas vertė, be medžioklės ir žvejybos, užsiimti ir žemdirbyste bei gyvulininkyste, o dirbamosios žemės trūkumas ir karštas klimatas – kurti žemės drėkinimo sistemas. Pradėta naudoti variniai darbo įrankiai ir ginklai. Pamažu tarp gyventojų išsiskyrė turtingieji ir vargingieji, karo vadai, vergai (iš pradžių jie daugiausia buvo karo belaisviai).
Spėjama, kad pirmieji valstybiniai junginiai Egipto teritorijoje susiformavo ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje. Maždaug ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų viduryje jiems pamažu vienijantis, susidarė dvi valstybės: Žemutinis Egiptas (Šiaurės Egiptas, svarbiausias centras Butas) ir Aukštutinis Egiptas (Pietų Egiptas, svarbiausias centras Hierakonpolis). Manoma, kad apie 2925 pr. Kr. Aukštutinio Egipto faraonas Menas, užėmęs Žemutinį Egiptą, suvienijo šalį. Prasidėjo vadinamoji dinastijų epocha. Egipto istoriko Manetono teigimu, iki persų antrojo užkariavimo (343 pr. Kr.) buvo iš viso 30 dinastijų (lentelė). Egiptas tapo centralizuota valstybe.
332–323 senovės Egiptą valdė Makedonijos karalius Aleksandras Makedonietis, 30 pr. Kr.–395 po Kr. – Romos, 395–619 – Rytų Romos (Bizantijos) imperatoriai, 619–642 – Persijos karaliai.
1
senovės Egipto religija ir mitologija