karvės melžimas (Metečio kapo Sakkaroje reljefas, trečio tūkstantmečio prieš Kristų pabaiga)
vyras, vedantis galvijus (Ptahotepo kapo Sakkaroje reljefas, trečio tūkstantmečio prieš Kristų pabaiga)
senóvės Egpto istòrija
Archajinis laikotarpis (apie 2925–apie 2650 pr. Kr.)
laivo statyba (Ti kapo Sakkaroje reljefas, trečias tūkstantmetis prieš Kristų)
Šiuo laikotarpiu Egiptą valdė I dinastijos (pradininkas Menas) ir II dinastijos faraonai. Valstybės sostine tapo Abidas, pastatytas Aukštutiniame Egipte; šiuo laikotarpiu įkurtas ir Memfio miestas. Šalyje sukurta vientisa irigacinė sistema, patobulinti gamybos įrankiai, paplito metalo dirbiniai, išrastas žiedžiamasis ratas. Buvo sudaryti administraciniai vienetai – nomai, kuriuos valdė vietininkai – nomarchai. Egipto valdovai rengė sėkmingus žygius į Kušą (Nubija), Sinajaus pusiasalį, kur buvo daug vario rūdynų, ir Libiją. Ūkio ir valdymo reikalams tvarkyti buvo sukurta raštas (egiptiečių raštas) ir kalendorius. Klostėsi faraonų kultas, imta juos tapatinti su dievais. Manoma, kad tuo metu pradėta statyti jų kapavietes – piramides.
Senoji valstybė (apie 2650–apie 2150 pr. Kr.)
Valdė III–VI dinastijų faraonai. Egipto sostine tapo Memfis. Šalyje pradėjo vyrauti žemdirbystė. Buvo sukurta reguliarioji kariuomenė. Įsigalėjo stipri centralizuota faraono valdžia. Ypač stipri ji buvo 26–25 a. pr. Kr., valdant III ir IV dinastijų faraonams. Snofrui, Cheopsui, Chefrenui, Mikerinui ir kitiems faraonams priskiriamos didžiausios piramidės. Manoma, kad jų statyba, nuolatiniai karai ir žemiausiųjų sluoksnių sukilimai silpnino šalį. Centrinės valdžios įtaka menko, iškilo nomų diduomenė.
Didysis sfinksas al Gizos nekropolyje (26–25 a. pr. Kr.)
Pirmosios valstybės suirimo laikotarpis (apie 2150–apie 1938)
23–22 a. pr. Kr. Egiptas suskilo į smulkias valstybėles. Prasidėjo karai dėl centrinės valdžios, per kuriuos buvo sunaikinta vientisa irigacinė sistema, smuko žemės ūkis, amatai bei prekyba. Pamažu Nilo deltoje ir vidurupyje (Žemutinis Egiptas) iškilo Herakleopolio (IX–X dinastijos), Nilo aukštupyje (Aukštutinis Egiptas) – Tėbų valdovai (XI dinastija). Apie 1938 pr. Kr. jų tarpusavio kova baigėsi Tėbų valdovo Mentuchotepo I pergale. Prasidėjo Vidurinės valstybės laikotarpis.
Vidurinė valstybė (apie 1938–apie 1700 pr. Kr.).
senovės Egipto žemėlapis
Valdė XII–XIII dinastijų faraonai. Sostine tapo Tėbai. Egiptas suklestėjo valdant XII dinastijai (apie 1938–apie 1756). Jos faraonai reformomis labai sustiprino centrinę ir apribojo nomarchų valdžią. Al Fajumo oazėje atlikti irigacijos darbai. Pastatyta užtvankų bei pylimų, kurie turėjo apsaugoti dirbamąją žemę nuo Nilo potvynių ir sausros. Šalyje pradėta žalvario įrankių gamyba, plėtojosi amatai, užsienio prekyba (su Kreta, Sirija, Mažąja Azija, Puntu, Mesopotamija). Faraonai Amenemchetas I, Senusertas I, Senusertas III, Amenemchetas II (jam valdant sostine tapo Itaujis) vykdė užkariavimų politiką. Senusertas III prisijungė Kušą iki Nilo antrojo slenksčio. Padidėjo Egipto įtaka Finikijoje ir Palestinoje. Pradėta Nubijos kolonizacija. Nilo deltos rytinėje dalyje ir Nubijos slėnyje apsaugai nuo kaimynų antpuolių pastatytos įtvirtinimų linijos. Karo belaisviai ir nuskurdę vietiniai gyventojai buvo verčiami vergais.
Suklestėjo literatūra ir menas. Ypač ryškiai Vidurinės valstybės didybė reiškėsi šventyklų architektūroje. Karai ir valdžios centralizacija susilpnino šalį.
Antrosios valstybės suirimo laikotarpis (apie 1630–apie 1540 pr. Kr.)
Apie 1630 į Egiptą įsiveržė semitų kilmės gentys hiksai, naudojantys arkliais kinkytą ratinį transportą; dėl to jie lengvai užėmė didesnę dalį Egipto. Hiksų valdovai Egiptą valdė kaip XV ir XVI dinastijų atstovai. Nilo deltos rytinėje dalyje jie įkūrė naują sostinę Avarisą. Egiptiečių kilmės valdovai valdžią išsaugojo tik Tėbuose (XVII dinastija).
Naujoji valstybė (apie 1539–apie 1075 pr. Kr.)
maisto aukojimas (Ramzio II šventyklos Abide reljefas, 13 a. pr. Kr. pirma pusė)
Valdė XVIII–XX dinastijų faraonai. Jų valdymo laikai – senovės Egipto klestėjimo laikotarpis. XVIII dinastijos pradininkas Tėbų faraonas Jachmas I išvijo hiksus ir vėl suvienijo šalį. Apie 13 a. pr. Kr. pasirodė pirmieji geležies gaminiai. Žymiausi faraonai Tutmozis I, Tutmozis III, Amenchotepas I pietuose užkariavo Kušą iki Nilo ketvirtojo slenksčio, vakaruose – Libiją, rytuose – Palestiną ir Siriją. Išaugo prekyba su Sirija, Palestina, Mitanija, Babilonija, Hetitų valstybe, Egėjo jūros salomis, Kušu ir Puntu. Didžiausią galybę Egiptas pasiekė 15 a. antroje pusėje, Amenchotepo III laikais. Kitaip nei kiti faraonai, jis šalį stiprino daugiausia diplomatinėmis priemonėmis.
Faraonas Amenchotepas IV (14 a. pr. Kr. pabaiga), pasivadinęs Echnatonu, reformavo religiją, įvedė vieno dievo Atono kultą. Siekdamas apriboti Tėbų žynių įtaką, sostinę perkėlė į Achetatoną (dabartinė al Amarna). Vaidai tarp įvairių gyventojų sluoksnių susilpnino šalį; ji neteko šiaurinių žemių. XIX dinastijos faraonas Ramzis II (valdė 14 a. pabaigoje–13 a. viduryje) po karų su Hetitų valstybe vėl užėmė Palestiną ir Sirijos pietinę dalį, tačiau vėliau Egiptas pradėjo silpti. Tam įtakos turėjo libių, vadinamųjų jūros tautų (manoma, Egėjo jūros salų gyventojai), puldinėjimai, didikų ir žynių įsigalėjimas, nukariautų tautų sukilimai. Apie 1075, valdant Ramziui XI, Tėbuose valdžią užgrobė Amono žynys Herihoras. Egipto valstybė vėl suiro.
Pasivaikščiojimas sode (reljefas iš al Amarnos, kalkakmenis, 1350 pr. Kr., Berlyno valstybiniai muziejai)
Vėlyvasis (Libių-Saiso ir Persijos) laikotarpis (apie 1075–332 pr. Kr.)
Valdė XXI–XXXI dinastijų valdovai. 7–6 a. paplito geležies gaminiai, skatinę ūkio plėtrą. Didėjo prekyba, daugėjo vergų. Egipte padidėjo samdinių karių iš Libijos įtaka. Apie 950 jų vadas Šešonkas I tapo Egipto faraonu. Jis pradėjo XXII (libiškąją) dinastiją. Sostine tapo Bubastis. Padėtis šalyje buvo nestabili, tęsėsi kova tarp įvairių libių genčių vadų. Tuo pasinaudojęs 8 a. antroje pusėje Egiptą užėmė Kušas; prasidėjo XXV (etiopiškoji) dinastija.
671 Šiaurės Egiptą užgrobė Asirija. Saiso (Nilo delta) valdovas Psametichas I (valdė 664–610) privertė asirus pasitraukti. Prasidėjo paskutinis Egipto klestėjimo laikotarpis (664–525; valdė XXVI dinastija), vėl atsigavo ūkis ir prekyba. Buvo vykdoma aktyvi užsienio politika, ypač prieš Babiloniją. Šalyje įsigalėjo svetimšaliai (graikai ir kitos tautos). 525 Egiptą užėmė Persijos karalius Kambizas II. Egiptas tapo persų imperijos provincija (satrapija). Prasidėjo XXVII (persiškosios) dinastijos periodas. 404 trumpam atgavo nepriklausomybę (valdė XXVIII, XXIX ir XXX persiškosios dinastijos). 332–331 pr. Kr., Aleksandrui Makedoniečiui sumušus persus, atiteko Makedonijai. Nilo deltoje Aleksandras Makedonietis įkūrė Aleksandriją.
Ptolemajų (helenizmo), Romos ir Bizantijos laikotarpis (332 pr. Kr.–642 po Kr.)
323 pr. Kr., mirus Aleksandrui Makedoniečiui, jo imperija suiro. Egipte įsigalėjo jo karvedys (diadochas) Ptolemajas I Soteras. Jis pradėjo Ptolemajų dinastiją, kuri valdė 305–30 prieš Kristų. Egiptas tapo helenistine valstybe. Užkariautojai (graikai) ir dalis su jais suartėjusios vietos diduomenės tapo privilegijuotu visuomenės sluoksniu. Vietiniai gyventojai mokėjo mokesčius, atlikinėjo įvairias prievoles. Plėtojosi ūkis, prekyba. Dėl graikų kultūros poveikio Egiptas vėl suklestėjo. Sostine tapo Aleksandrija. Ji virto vienu svarbiausių helenistinio pasaulio kultūros ir prekybos centrų. Ptolemajų laikais Egiptui priklausė beveik visos Viduržemio jūros rytinės pakrantės šalys ir salos (Kirenaika, Finikija, Palestina, Kipras). 2 a. pr. Kr. pradžioje per karus su Makedonija ir Sirija Egiptas šių kraštų neteko. 30 pr. Kr. Romos karvedys Oktavianas (nuo 27 imperatorius Augustas), nugalėjęs Egipto valdovę Kleopatrą VII, užėmė Egiptą ir pavertė Romos provincija.
Ptolemajas VI Filometoras su faraono atributais (auksas, žiedo reljefas, 2 a. pr. Kr., Luvras Paryžiuje)
395 po Kr., Romos imperiją padalijus į Vakarų ir Rytų Romos imperijas, Egiptas priklausė Rytų Romos imperijai (Bizantija). Nors Egiptas visą laiką buvo daug svarbesnė provincija nei kitos, vis dėlto tolydžio smuko. 619 po Kr. Persijos karalius Chosrovas II, pasinaudojęs Bizantijos nusilpimu, užgrobė Egiptą. 639–642 Egiptą užėmė arabai (arabų užkariavimai).
L: A. H. Gardiner Egypt of the Pharaons Oxford 1961; E. Drioton, J. Vandier Les Peuples de l’Orient méditerranéen 2 vol. L’Égypte Paris 41962; E. Hornung Grunzüge der ägyptischen Geschichte Darmstadt 1978; B. G. Trigger, B. I. Kem, D. O’Connor, A. B. Lloyd Ancient Egypt. A Social History Cambridge 1983; A. K. Bowman Egypt after the Pharaons. 332 B. C. – A. D. 642 London 1986; N. Grimal Histoire de l’Égypte Ancienne Paris 1988.
senovės Egipto religija ir mitologija