senóvės Egpto mùzika
egiptietis su muzikos instrumentu (šventyklos Karnake sienos reljefas, 15 a. pr. Kr.)
Ketvirtame–trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų buvo susijusi su religija – įvairiais mitais, gamtos, mirusiųjų, Saulės kultu. Archeologiniai radiniai rodo, kad į gazelės, kiškio ir kitų gyvūnų galvas panašūs muzikos instrumentai (idiofonai) buvo naudojami atliekant religines apeigas. Trečio tūkstantmečio prieš Kristų. muziką atspindi archeologiniai ir ikonografiniai šaltiniai. Dievų (Ozyrio, Izidės, Amono, Ra, Horo, Ptaho) garbei rengtuose vaidinimuose dalyvavo giedotojai, chorai, šokėjai, instrumentiniai ansambliai. Buvo grojama arfomis, išilginėmis fleitomis, sistrumu. Instrumentinė muzika, siejama su Ozyrio ir Amono kultais, skambėjo ir šventyklose. Pasaulietinę muziką atlikdavo ir šokdavo tik vyrai. Manoma, muzika buvo vienbalsė, pagrįsta pentatonika.
1500–500 pr. Kr. pagausėjo instrumentų: atsirado rėminės arfos, kitaros, pandoros, iš tauriųjų metalų padirbti trimitai, įvairios fleitos, obojaus ir klarneto tipo instrumentai, įvairūs membranofonai. Sparčiai plėtojosi pasaulietinis muzikavimas. Atsirado muzikuojančių moterų (vadinamųjų gainat). Groti jos mokėsi muzikos mokyklose (garsiausia veikė Memfyje). Muzikos raidai įtakos turėjo Persijos, Romos, Bizantijos, vėliau ir arabų muzika. Valdant Aleksandrui Makedoniečiui buvo sukonstruotas hidraulas (vandeniniai vargonai). Atsirado daugiau idiofonų (lėkštės, varpeliai), muzika tapo paveldima vyriška profesija. Svarbiausia buvo religinė ir rūmų muzika, vyravo vokalinės kompozicijos. Ypač svarbus buvo ritmas (dažnai priklausė nuo teksto eilėdaros). Nuo 7 a. muzikos savitumas ėmė nykti.
hidraulas (rekosntrukcija)
L: H. Hickmann 45 siècles de musique dans l’Égypte ancienne Paris 1956.
179
senovės Egipto kultūra
senovės Egipto religija ir mitologija