senóvės Egpto relgija ir mitològija rekonstruojama pagal rašytinius ir archeologinius šaltinius. Senovės Graikijos ir Romos autoriai (Herodotas, 5 a. p. Kr., Plutarchas, 1 a., Apulėjus, 2 a., ir kiti) aprašo daugiausia vėlyvąjį ir Ptolemajų (helenizmo) laikotarpį. Žinios apie ankstesnių laikotarpių religiją (dievų garbinimą, oficialius kultus, mirusiųjų karalystę, maldas, aukojimą, magines formules) yra iš kapų, piramidžių, šventyklų, sarkofagų įrašų, papirusų. Apie egiptiečių mitus žinoma nedaug, nes jie beveik nebuvo užrašinėjami; keletas pagrindinių užrašyti Naujosios valstybės laikotarpiu.
Anubis (viduryje) vadovauja balzamavimui (papirusas iš Mirusiųjų knygos, 11–10 a. pr. Kr., Dailės istorijos muziejus Vienoje)
Chepris, dievas skarabėjas, plaukia luote mirusiųjų karalystėje, apačioje – demonas Apopas, gyvatė (tapybinis dekoras ant sarkofago, 11–10 a. pr. Kr., Varšuvos nacionalinis muziejus)
Archajiniu laikotarpiu kiekviename nome garbinta savo vyriausiasis dievas globėjas, žemesniosios dievybės ir šventasis gyvūnas (Elefantinoje – avinas, Hermopolyje – ibis ir pavianas, Bubastyje – katė ir kiti). Ši religinė praktika išliko ir susikūrus centralizuotai valstybei, kai susiformavo bendravalstybiniai kultai ir gyvojo faraono garbinimas. Jis pradėtas vaizduoti kaip dievas Horas – dievų sūnus ir Visatą valdantis dangaus dievas. Faraonas vietoj netvarkos turėjo įtvirtinti tiesos, teisingumo ir teisingo socialinio elgesio idėjas. Valdovas laikytas žmonių ir dievų tarpininku. Amenchotepas III, Ramzis II ir kai kurie Ptolemajai kaip dievai buvo garbinami gyvi, Amenemchetas III – po mirties. Tikėta, kad po mirties faraonas tampa dievu Ozyriu, mirusiųjų karaliumi ir požemio pasaulio valdovu. Faraono sūnus tapdavo naujuoju Horu, teisingumo saugotoju. Valdovas po 30 valdymo metų atlikdavo apeigas, per kurias simboliškai tapdavo mirusiu Ozyriu ir mistiškai atjaunėdavo. Šios apeigos laikytos Egipto žemės atsinaujinimu, sietos su kasmetiniais Nilo potvyniais.
Dievai buvo skirstomi į tris pagrindines grupes: dievai, deivės ir jaunos dievybės (dažniausiai vyriškosios giminės). Pagal dichotomijas buvo skiriami vietiniai dievai ir viso Egipto dievai, tolimieji dievai ir artimieji dievai. Seniausias dievų sąrašas yra eneada, žinoma nuo III dinastijos. Svarbiausia laikyta didžioji Heliopolio eneada, kurios pagrindinis dievas buvo Ra Atumas. Iš keturių dievybių porų buvo sugrupuota Hermopolio ogdoada, sukurta Vidurinės valstybės laikotarpiu. Žinomos šešios ogdoados. Jose dažniausiai minimas dievas Amonas su deive Amaunet. Naujosios valstybės laikotarpiu ir vėliau dievų pagrindinis grupavimas buvo triada (Ozyris, Izidė, Horas). Dauguma religinių centrų turėjo savas triadas. Egipto svarbiausi dievai buvo saulės dievai, jie turėjo skirtingus vardus ir funcijas. Saulės dievo svarbiausi vardai buvo Chepris (rytinė forma) ir Atumas (vakarinė forma). Dievas Ozyris su deive Izide tapo vieni svarbiausių dievų pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų (jau sumažėjus saulės kulto reikšmei). Dievas Setas, įkūnijęs chaosą, nuo pirmo tūkstantmečio prieš Kristų imtas laikyti žmonių priešu, kuris turi būti sunaikintas.
Chnumas. Reljefo fragmentas Chnumo šventykloje, Egiptas
Kai kurios deivės (Neitė, Sechmeta ir Muta) buvo ambivalentiškos (įkūnijo vyriškąjį ir moteriškąjį pradą, turėjo po kelias skirtingas funkcijas). Dievai dažniausiai vaizduoti kaip žmonės, dauguma dievybių turėjo tik šią formą (Ozyris, Izidė, vaisingumo dievas Minas, žemės dievas Gebas). Tikėta, kad dievai įsikūnija gyvūno pavidalu (sakalo, jaučio, karvės, kobros, maitėdos, liūtės), kai kurie sieti su konkrečiais gyvūnais (Sebekas su krokodilu, Chepris su skarabėju, Totas su ibiu ir babuinu). Zoomorfinis pavidalas išreiškė įvairiapusę dievybės prigimtį. Dievai buvo vaizduojami žmogaus kūno ir gyvūno (avino, sakalo) galva arba žmogaus galva ir gyvūno kūno (sfinksai). Žemesnio rango dievybė Besas, moterų ir vaikų globėjas, vaizduotas kaip nykštukas, grimasos iškreiptu veidu, demonas Apopas, tamsos ir chaoso įsikūnijimas, – kaip milžiniška gyvatė.
mirusieji (dešinėje) garbina mirusiųjų karalystės dievus (radinys kapavietėje Deir al Medinoje, 13–11 a pr. Kr.)
Tikėjimas pomirtiniu gyvenimu ryškus dar ikidinastinių laikų kapuose, orientuotuose į vakarus, į mirusiųjų karalystę (randami moliniai kapų dievai). Gyvenimas žemėje buvo suvokiamas tik kaip viena gyvenimo dalių. Mirtis nesunaikina individo, tik pakeičia tolesniam gyvenimui. Mirusieji laikyti svarbiais visuomenės nariais, ypač trečiame–antrame tūkstantmetyje prieš Kristų, pasirengimas mirčiai buvo pasirengimas naujam gyvenimui kartu su dievais. Žmogaus kūną balzamuodavo, kad mirusysis galėtų gyventi kitame pasaulyje. Balzamavimas plėtojosi nuo Senosios valstybės laikotarpio iki pirmo tūkstantmečio prieš Kristų (vėliau sunyko). Kelias į mirusiųjų pasaulį (duatą) sietas su tikėjimu pomirtiniu teismu. Mirusiųjų knygoje aprašytos maginės priemonės, kuriomis naudojantis galima išvengti pavojų dievų teisme. Nepatekę į pomirtinę karalystę gali antrąkart mirti ir būti išmesti už tvarkingo kosmoso ribų.
Senosios karalystės laikotarpiu buvo laidojama netoli karaliaus kapo, nes tikėta, kad karalius gali apsaugoti keliaujantįjį į mirusiųjų karalystę. Vėliau tikėta, kad į ją patekti padeda apeigos ir magija. Laidojimo apeigos ėmė nykti pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų. Šventykla tapo svarbiausia egiptiečių religiniame gyvenime (Ra Senosios valstybės laikotarpiu Heliopolyje, Amono Ra Naujosios valstybės laikotarpiu Karnake, Neitės XXVI dinastijos laikais Saise). Ji buvo suprantama kaip vieta, kur gyvena dievas; statoma kaip gyvenamasis būstas, jai dovanodavo žemes. Svarbiausioje vietoje buvo laikomas vietinio dievo atvaizdas. Šventyklomis rūpindavosi žyniai. Jų buvo įvairių rangų, vyriausiasis vadovavo kultui. Žyniai rašė metraščius, balzamuodavo mirusiuosius. Tik atlikę ritualines švaros apeigas galėjo rūpintis kasdieniais dievų poreikiais (švara, maistu). Per šventes dievo atvaizdas buvo išnešamas iš šventyklos šventajame luote. Šalia šventyklos buvo skirta vietos, kur galėjo melstis visi žmonės. Šventyklos atitiko egiptiečių kosmoso vaizdinį. Švenčiausioji vieta buvo aukštesnė už visas kitas šventyklos dalis ir simbolizavo pirmapradį kauburį, kuriame buvo sukurta Visata. Lubas puošė žvaigždės, lotoso ir papiruso formų kolonos simbolizavo pirmapradę kūrimo pelkę. Dievybes garbino namų šventvietėse. Gyvūnų garbinimas išliko ir Vėlyvuoju laikotarpiu. Su pagrindiniais dievais siejami gyvūnai buvo balzamuojami ir laidojami (Memfio nekropolis). Šventykloje žmonės lankydavosi norėdami išgirsti orakulo pranašystę ir praleisti joje naktį, kad susapnuotų gydantį sapną. Rasta klausimų, užduotų orakulams. Dažniausiai buvo kreipiamasi į mirusiuosius. Tikėta, kad neseniai miręs žmogus gali kenkti ar padėti gyviesiems. Mirusiesiems aukoti buvo privaloma, kartais su aukomis žmonės rašydavo laišką mirusiajam prašydami pagalbos. Jie laikyti atsakingais už nelaimes namuose, apylinkėse, valstybėje. Manyta, kad esantys kitame pasaulyje gali pasipriešinti gyvųjų atėjimui. Vėlyvuoju laikotarpiu svarbia religinio gyvenimo dalimi tapo magija. Ją įkūnijo dievas Heka (garbintas kai kuriose vietovėse). Tikėta, kad magija padeda įveikti nelaimes ir pasiekti tikslus. Dauguma aukų, skirtų deivei Hator, sietos su vaisingumu. Šiuo laikotarpiu datuojamos bronzinės statulėlės, dažnai aprašinėtos formulėmis, kuriomis prašoma vaisingumo aukotojui. Sarkofagų tekstuose ir Mirusiųjų knygoje aprašyti kerai, padedantys mirusiajam, apsaugantys jį nuo blogų būtybių ir suteikiantys būtinus slaptažodžius ir burtus, kad jis įžengtų į mirusiųjų pasaulį. Rasta daug tekstų su maginiais užkalbėjimais ir formulėmis, amuletų (skarabėjai, kobros pavidalo deivės Butos akis ir kita). Manyta, kad žmonių vardai turi religinę reikšmę, liudijančią žmonių ir dievų ryšį.
Skiriamos mitų pagrindinės grupės – kosmogoniniai ir teogoniniai, soliariniai ir mitai apie valdovą. Svarbiausias buvo Ozyrio mitų ciklas. Jo fragmentų randama daugelyje tekstų. Kosmogoniniai bei teogoniniai mitai aiškino kosmoso ir socialinę tvarką. Visatos kūrimas mituose apibrėžiamas kaip nuolatinis procesas. Kūrėju laikytas dievas demiurgas Nunas, įkūnijantis pirminį okeaną. Vietiniuose mitų variantuose pasaulio kūrėjais laikyti skirtingi dievai (Tėbuose – Amonas, Isnoje – Chnumas, Heliopolyje – Ra Atumas). Soliarinių mitų pagrindinė tema – saulės dievų kova su tamsa ir chaosu. Jie artimi mitams apie valdovą, kurių pagrindinis veikėjas – dievas Horas, faraono antrininkas ir globėjas, nugalintis . Kalendoriniuose mituose pagrindiniai dievai buvo Ozyris ir Izidė, pagal jų veiklą aiškinta gamtos kaita.
L: A. Uždavinys Egipto „Mirusiųjų knyga“ Kaunas 2003.
2781