senóvės Egpto švietmas ir mókslas
Senosios valstybės laikais (apie 2650–apie 2150 pr. Kr.) prie faraonų rūmų buvo įkurta mokyklų, kuriose mokėsi būsimieji raštininkai. Vėliau prie šventyklų įsteigtos žynių mokyklos.
Naujosios valstybės laikais (apie 1539–apie 1075 pr. Kr.) prie didesnių valstybinių įstaigų steigtos tarnautojų mokyklos, kurios rengdavo darbuotojus valstybės ir jos ūkio valdymui. Mokyklas lankė 5–16 m. berniukai; nuo 12 m. mokiniai galėjo dirbti kanceliarijose. Pamokos prasidėdavo anksti ryte, baigdavosi vėlai vakare. Drausmė mokyklose, ypač raštininkų, buvo griežta, dažnai taikytos fizinės bausmės. Buvo mokoma skaityti (dažniausiai skaitydavo visi kartu), rašyti, skaičiuoti, gimnastikos, plaukimo, gero elgesio taisyklių. Žynių mokyklų mokiniai mokėsi sudėtingų hieroglifų, raštininkų mokyklose vartojo supaprastintus (hieratinius) rašmenis, kurie vėliau pakeitė hieroglifus. Rašė plona nendrine lazdele juodais dažais (raudonais pradėdavo naują pastraipą), iš pradžių ant molinių indų šukių ir klinties nuolaužų, kai išmokdavo rašyti – ant papiruso ritinio. Daug laiko buvo skiriama praktinėms užduotims (apskaičiuoti lauko plotą, darbo jėgą, reikalingą įvairiems darbams atlikti, ir kita). Žynių mokyklose, be bendrojo lavinimo dalykų, dar buvo mokoma religijos, astronomijos, medicinos.
egiptiečių papirusas su demotinio rašto ženklais (650–300 prieš Kristų; Neapolio archeologijos muziejus)
Aukštuomenės vaikai mokėsi karo mokyklose, kurios rengė kariuomenės vadus. Senovės Egipto rankraščiuose randama vertingų minčių apie ugdymą, mokytojui ir mokiniui keliamus reikalavimus.
Dauguma paprastų žmonių ir vergų vaikų mokyklose nesimokydavo, pagrindines žinias, darbo ir elgesio įgūdžius jie įgydavo iš tėvų ir aplinkinių žmonių.
Senovės Egipte mokslas buvo praktinio taikomojo pobūdžio. Žemdirbystėje buvo prisitaikoma prie gamtos sąlygų (pvz., dirvožemiui drėkinti pasinaudojama periodiškais upių potvyniais). Žmonės stebėjo gamtos reiškinius, mokėsi iš anksto atspėti potvynius, kaupė patyrimą apie užtvankų ir kitų įrenginių statybą. Buvo sukurtos mašinos (suktuvas, ristuvas ir kitos) statyboms. Mokslininkai, remdamiesi kai kuriais astronomijos dėsniais (ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų sukūrė kalendorių), mokėjo atlikti sudėtingus matematinius, ypač planimetrinius ir stereometrinius, skaičiavimus. Mirusiųjų balzamavimas skatino anatomijos, chirurgijos, chemijos raidą. Buvo ištirtos tam tikros širdies, kraujotakos, smegenų veiklos funkcijos, gydytojai naudojosi chirurginiais instrumentais, mokėjo atlikti kai kurias operacijas, plombuoti dantis. Visos mokslo žinios buvo apgaubtos mistika ir paslaptingumu.
Aleksandrijos biblioteka (19 a. dailininko Otto von Corveno piešinys, publikuotas knygoje: D. H. Tolzmann, A. Hessel, R. Peiss The Memory of Mankind: The Story of Libraries Since the Dawn of History New Castle 2001)
Prekyba ir karo žygiai (į Siriją, į pietus palei Nilo pakrantes, pusiaujo Afriką ir Raudonąją jūrą) plėtė geografijos žinias. Svarbiausi įvykiai žymėti ir fiksuoti metraščiuose (pvz., Palermo akmuo), faraonų žygiai ir pergalės aprašyti analuose (pvz., Tutmozio III, Ramzio II). Pirmosios bibliotekos, molio lentelių arba papiruso ritinių saugyklos, atsirado trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų. Senovės Egipto mokslas turėjo didelę įtaką antikos ir Europos kultūrai. Helenizmo laikotarpiu Senovės Egiptas tapo helenistinės kultūros centru. Aleksandrijos mieste įsteigtos dvi bibliotekos (Aleksandrijos biblioteka), muziejus (Aleksandrijos muziejus), kuris tapo mokslų akademijos užuomazga (jame dirbo Euklidas, Eratostenas, Aristarchas ir kiti).
2271
senovės Egipto kultūra; -Egiptas
senovės Egipto religija ir mitologija