senóvės Grakijos architektūrà
Dar šeštame tūkstantmetyje prieš Kristų pradėjo formuotis senovės graikų šventyklų ir gyvenamųjų namų prototipas – megaronas. Apie senovės graikų architektūrą trečiame–antrame tūkstantmetyje prieš Kristų rašoma straipsnyje Kretos-Mikėnų kultūra. Antrame tūkstantmetyje prieš Kristų statyta akmeniniai asimetriško plano su stačiakampio formos kiemu rūmų kompleksai (Knose, Malijoje, Faiste), gynybinėmis sienomis apjuostos įtvirtintos gyvenvietės (Tirinto akropolis, 14–12 a. pr. Kr.), kupoliniai laidojimo statiniai tolai (Atrėjo lobynas Mikėnuose, 1300–1250 prieš Kristų). Išlikę to laikotarpio monumentalūs Liūtų vartai (Mikėnų akropolyje, 14 a. pr. Kr.) liudija apie orderio užuomazgas. Vėlesnė Graikijos architektūros raida skirstoma į ikipolinį, arba Homero, archajinį, klasikinį ir helenizmo laikotarpius.
Ikipolinio, arba Homero, laikotarpio architektūros statinių neišliko dėl nepatvarių statybinių medžiagų (medis, džiovintos plytos). Gyvenviečių planai buvo savaimingos raidos – netaisyklingi, pritaikyti prie reljefo.
Archajinis laikotarpis
Archajiniu laikotarpiu susiklostė Graikijos architektūros pagrindai. Ankstyvuoju archajiniu laikotarpiu sekta Kretos-Mikėnų architektūros pavyzdžiais, ryškėjo urbanistikos bruožai. Statyta stačiakampio plano protodorėniškosios šventyklos be kolonų, turinčios frizą su metopomis ir triglifais.
Brandžiuoju archajiniu laikotarpiu įkurta daug nedidelių polių (miestų-valstybių); jų planai netaisyklingi, dviejų dalių: akropolio su šventyklomis ir gyvenamųjų kvartalų. Atsirado pirmieji taisyklingai suplanuoti miesto fragmentai (Selinunto, Olbijos kvartalai). Polio prekybiniu ir visuomeniniu centru tapo keturkampė aikštė agora; aplink ją statyti visuomeniniai pastatai. Susiklostė visuomeninių pastatų tipai: buleuterijas (jame vykdavo miesto vyresniųjų tarybos posėdžiai), gimnasijas, palestra, stadionas, stoja, teatras ir kiti.
dorėniškosios Afajos šventyklos Aiginoje (5 a. pr. Kr.) planas
Senovės Egipto ir Kretos-Mikėnų kultūros pavyzdžiu šventyklų perdangas pradėta remti medžio, vėliau akmens kolonomis. 7 a. pr. Kr. susiklostė bendru modeliu grįstos atraminės sijinės konstrukcijos iš akmens – orderiai (dorėniškasis orderis, jonėniškasis orderis), lemiantys pastatų proporcijas, jų meninę raišką. Nusistovėjo stačiakampio plano šventyklų pagrindiniai tipai (su antais, prostilas, amfiprostilas, peripteris, dipteris, pseudodipteris, pseudoperipteris). Šventyklos buvo paprastų darnių, architektoninių formų (Heros šventykla Olimpijoje, apie 600 pr. Kr., Demetros – Peste, 6 a. pr. Kr. antra pusė, Apolono – Korinte, apie 540 pr. Kr.; jonėniškojo orderio Artemidės šventykla Efese – vienas iš Septynių pasaulio stebuklų, Heros – Samo saloje, abi 6 a. prieš Kristų). Iki 7 a. pr. Kr. statyta iš medžio, džiovintų plytų, nuo 7 a. pr. Kr. pabaigos – klinties kvadrų, 6 a. pr. Kr. pradėta naudoti marmurą.
Klasikinis laikotarpis
Ankstyvuoju klasikiniu laikotarpiu karai su persais skatino urbanistikos raidą. Pastatyta viena didžiausių dorėniškoji Dzeuso šventykla Olimpijoje (470–456 prieš Kristų). Graikijos architektūra ypač suklestėjo Atėnų aukso amžiuje. Plėtėsi senieji miestai. Pagal architekto Hipodamo planą statyti nauji taisyklingo plano, vienodų kvartalų su stačiakampiu (į pasaulio šalis orientuotų) gatvių tinklu miestai (Pirėjas, apie 446 pr. Kr., Rodas, apie 407 prieš Kristų). Vėliau šis planas tapo miestų statybos prototipu visoje Graikijoje ir buvo pavadintas Hipodamo planu.
Nuo 5 a. pr. Kr. vidurio miestų gynybinės sienos statytos iš akmenų (iki tol statė ant akmenų pamatų iš nedegtų plytų), sienų kontūras buvo netaisyklingas, derinta prie reljefo. Ištobulintas peripteris tapo pastato pagrindine forma. Jonėniškojo ir dorėniškojo orderio pastatų proporcijos pasidarė lengvesnės, darnesnės, laisviau interpretuojamos.
Erechtėjonas Atėnuose (421–406 pr. Kr.)
Atėnų aukso amžiuje (valdant Perikliui) pastatytas žymiausias Graikijos architektūros ansamblis – Atėnų akropolis (pasaulio paveldo vertybė, nuo 1987); statyboms vadovavo architektas ir skulptorius Feidijas. Sudarė: dorėniškasis peripteris Partenonas (447–432 pr. Kr., architektai Iktinas ir Kalikratas), Propilėjai (432 pr. Kr., architektas Mnesiklis), Nikės šventyklėlė (420 pr. Kr., architektas Kalikratas), Erechtėjonas (421–406 pr. Kr.), pinakoteka. Atėnų Akropolio pastatai laisvai išdėstyti, siekta kompozicinio statiškumo, derinti simetrijos ir asimetrijos, monumentalumo ir detalumo, dorėniškojo ir jonėniškojo orderio principai.
Partenonas Atėnuose (447–432 pr. Kr., architektai Iktinas ir Kalikratas)
5–4 a. pr. Kr. susiklostė racionalaus plano 1–2 aukštų plytinis gyvenamasis namas su medine stogo konstrukcija ir čerpių danga. Gyvenamojo namo centre – vidinis kiemas (aula) su kolonada ir aplink jį sugrupuotos patalpos. 5 a. pr. Kr. atsirado architektūrologijos pradmenys. Apie architektūrą rašė architektai Iktinas, Pitėjas, Filonas ir kiti.
Vėlyvuoju klasikiniu laikotarpiu sukurtas korintiškasis orderis (4 a. pr. Kr., architektas ir skulptorius Kalimachas). Apolono šventykla Base (apie 400 pr. Kr., manoma, architektas Iktinas; pasaulio paveldo vertybė, nuo 1986) – seniausia išlikusi šventykla su korintiškaisiais kapiteliais. Statyta visuomeniniai pastatai: stojos, palestros, gimnasijai, buleuterijai, amfiteatrai (Epidaure, apie 350 pr. Kr., architektas Polikleitas), mauzoliejai (vienas pirmųjų mauzoliejų Karijos valdovo Mausolo Halikarnase, 377–353 pr. Kr., architektai Pitėjas ir Satyras). Architektūra tapo įvairesnė, puošnesnė, laisviau taikytos jonėniškojo ir korintiškojo orderio formos.
Helenizmo laikotarpis
Helenizmo laikotarpio architektūra, kuri išplito ir Aleksandro Makedoniečio užkariautose žemėse, turėjo įtakos tų kraštų architektūros raidai ir įgavo vietinių bruožų. Plėtėsi senieji miestai (Miletas, Efesas), užkariautose žemėse statyti nauji miestai; jų gatvės tiestos platesnės, grįstos, jos skirstytos į pagrindines ir šalutines, įrengti šaligatviai. Toliau tobulinta miestų gynybinės sienos (statyta iš akmenų, su bokštais), statybos technika, stačiakampis gatvių tinklas, orderinė sistema. Statyti didingi architektūros ansambliai (Pergamo akropolis, 2 a. prieš Kristų).
Ypač plėtota visuomeninių pastatų (buleuterijų, teatrų, stojų) architektūra. Miestų agorose tarp visuomeninių pastatų pradėta statyti šventyklas. Susiklostė nauji statinių tipai: namas su peristilu, biblioteka, švyturys (Aleksandrijos švyturys Faro saloje apie 279 pr. Kr.; vienas iš Septynių pasaulio stebuklų), bokštas (Vėjų bokštas Atėnuose, 40 prieš Kristų). Gyvenamieji namai tapo didesni, puošnesni (išorė dažnai puošta mozaika, sienų tapyba), pradėti statyti daugiabučiai gyvenamieji namai (senovės romėnų insulės prototipas).
Graikijos architektūros tradicijas perėmė senovės romėnai, vėliau jos darė didelę įtaką Renesanso, klasicizmo, neoklasicizmo architektūros raidai.
Pasaulio paveldo vertybės
Delfų (nuo 1978), Mistros, Olimpijos (abi nuo 1989), Delo salos (nuo 1990), Samo salų (nuo 1992), Verginos (nuo 1996), Mikėnų ir Tirinto (nuo 1999), Filipų (nuo 2016) archeologinės vietos su statinių liekanomis, Apolono šventykla Base (nuo 1986), Atėnų akropolis (nuo 1987), Asklepijo šventykla Epidaure (nuo 1988).
2972
L: J. Boardman Graikų menas Vilnius 1998; J. Beazley, M. Robertson Greek Art and Architecture Cambridge 1939; W. B. Dinsmoor The Architecture of Ancient Greece London–Chicago 1952; A. W. Lawrence Greek Architecture Harmondsworth 1966; J. Kolpinskij Iskusstvo Ėgejskogo mira i drevnej Grecii Moskva 1970; M. Robertson History of Greek Art Cambridge 1975.
senovės Graikijos kultūra