senóvės Grakijos filosòfija. Graikų filosofijos susiformavimą lėmė mitinio mąstymo pokyčiai, polių konkurencija, kitų kultūrų (ypač senovės Egipto) įtaka, žinojimo pobūdžio ir perdavimo būdų pasikeitimai (slaptai perduodamo žinojimo tradicijos nykimas, rašytinių tekstų gausėjimas) ir kiti veiksniai. Filosofijos sąvokos reikšmė nusistovėjo tik sofistų mokyklų klestėjimo, Sokrato ir Platono laikais; tuo metu baigė formuotis filosofijos, kaip atskiro užsiėmimo, samprata (iki tol asmenys, dabar vadinami filosofais, dažnai buvo dar ir gydytojai, giedotojai, karvedžiai, žyniai ir kita; iš jų įvairiapusės veiklos ilgainiui susiklostė filosofui būdinga mąstysena ir gyvensena).
Ankstyvasis (ikisokratinis) laikotarpis (7–5 amžius prieš Kristų)
Apie ankstyvąjį laikotarpį žinoma tik iš jo interpretavimo ar aprašymo vėlesniuose graikų filosofų tekstuose. Aristotelis šio laikotarpio filosofus aptarė pagal tai, ką jie laikė pirmuoju pradu, tai yra, iš ko kildino visus pasaulio daiktus arba kurį jų aspektą laikė svarbiausiu. Kai kurių tyrinėtojų (J. Burnetas) nuomone, pirmojo prado paieškos yra Aristoteliui rūpėjusi problema, kurią jis ankstyviausiam filosofijos etapui priskyrė kaip pagrindinę. Aristotelis ankstyvuosius graikų mąstytojus vadino fiziologais – gamtos tyrinėtojais. Daugumos jų neišlikusių veikalų pavadinimai buvo Apie prigimtį (vertimai lietuvių kalba – Apie gamtą). Stebėdami aplinką jie mąstė apie tapsmą, kaitą, rimtį, pusiausvyrą, judesį ir kita. Jų mąstymui nebūdingos ilgainiui filosofijoje nusistovėjusios priešpriešos, šio laikotarpio gamtos ir pasaulio apmąstymai sunkiai skirstomi pagal pažiūras ar metodus.
Platono, Aristotelio ir Sokrato biustai (graikų skulptoriaus Lisipo darbų romėnų kopijos, 1 a. po Kr., Luvras)
Ankstyviausiomis laikomos Mileto mokykla (Talis Miletietis, Anaksimenas Miletietis, Anaksimandras Miletietis ir kiti) ir Jonijos mokykla. Joms priskiriama gamtotyrinė kryptis – teigiama, kad filosofai bandė aiškinti pasaulio kilmę ir sandarą, apie jų pažiūras sprendžiama iš citatų vėlesnių graikų autorių veikaluose. Pitagoras su savo sekėjais gyveno bendruomenėje, kuri turėjo daugiau religinės bendruomenės nei filosofijos mokyklos bruožų (galbūt tai būdinga ir daliai kitų ankstyvųjų filosofijos mokyklų). Pitagorininkų mokymo sistemoje dera apmąstymai apie skaičiaus prigimtį, pusiausvyrą, muzikinę dermę, sveikatą, Visatos tvarką, tai parodo labiau praktinį – religinį – ankstyviausios graikų filosofijos pobūdį. Herakleitas skelbė visa ko kaitą ir įvairovę, t. p. šią įvairovę tvarkantį logą (protingumą). Jo sekėjas Kratilas dar labiau pabrėžė aplinkinio pasaulio nuolatinį kitimą. Elėjos mokyklos pradininku laikomas Ksenofanas, žymiausiu atstovu – jo mokinys Parmenidas. Šio pažiūros dažniausiai priešinamos Herakleito pažiūroms, nes Parmenidas pabrėžė įvairovės ir kaitos negalimybę teigdamas, kad šie tikrovės bruožai yra klaidingo juslinio suvokimo išdava. Parmenido mokinys Melisas įvairovę ir juslinę patirtį aiškino kaip pusiausvyros stygių. Zenonas Elėjietis daug nusipelnė logikai, jo doktriną galima laikyti pereinamuoju etapu nuo Elėjos filosofavimo tradicijos prie posokratinės Megaros mokyklos. Jokioms mokykloms nepriskiriami Empedoklis ir Anaksagoras Klazomenietis. Empedoklis teigė, kad visą gamtą vienija meilės, o skaldo nesantaikos pradas. Šių dviejų jėgų kova yra nuolatinė pasaulio kaita – visos atskirybės yra šios kovos išdava. Manoma Anaksagorą Klazomenietį teigus, kad gamtą suformuoja be galo daug pastovių kokybių; besijungdamos skirtingomis proporcijomis jos sudaro skirtingus daiktus ar reiškinius, bet pačios nepakinta.
Ankstyvojo laikotarpio veikalų fragmentuose galima įžvelgti, kad filosofinis kalbėjimas galėjo turėti didaktinę funkciją – tai performatyvi, o ne informatyvi didaktika. Ji orientuota ne tiek į žinių apie pasaulį gausinimą, kiek į žmogaus mąstymo būdo ir gyvensenos pasikeitimus. Buvo stengiamasi ne tiek ką nors paaiškinti, kiek keisti arba gydyti save ir žmones, į kuriuos kreipiamasi; tai paremta ne tik tikėjimu magine kalbos galia, bet ir apvalančia bei harmonizuojančia mąstymo galia. Daugelio filosofų tekstai yra eiliuoti. Mąstysena jau turi bruožų, skiriančių filosofiją nuo mitinio mąstymo, ankstyvosios filosofijos fragmentuose galima įžvelgti mokslinio mąstymo užuomazgų. E. Husserlis tai siejo su nuostaba – būtent ji ilgainiui suformavo teorinę nuostatą pasaulio atžvilgiu, bet teorinio mąstymo pagrindinė savybė – tiriamo dalyko objektyvavimas ar atsietas problemos supratimas – dar nebūdinga šio laikotarpio mąstytojams. Atsirandantis mąstymo racionalumas laikytinas reikšmingiausiu ikisokratinio laikotarpio graikų filosofijos bruožu. Tai pirmiausia atsiskleidžia Herakleito ir Parmenido veikalų fragmentuose. Jie jau domėjosi ne tik išorinio pasaulio kilme bei sandara, bet ir mąstymo, supratimo veiksmais. Šios (vidinė ir išorinė) sferos jų filosofijoje nėra atskirtos. Herakleito sąvoka logos žymi filosofavimo kryptį nuo pasaulio mąstymo link – svarbų posūkį pasaulėžiūrų istorijoje. Tai neatskiria pasaulio nuo jo suvokėjo, bet jau leidžia kalbėti apie suvokimo nepatikimumą. Juslinio suvokimo nepatikimumas rūpėjo ir Parmenidui. Elėjos mokyklos atstovams būdinga grįsti savo teiginius ne nuorodomis į pasaulio stebėjimą, bet logiškai vienas iš kito sekančiais teiginiais. Sofistika dažnai priskiriama ikisokratinei filosofijai, bet sofistų mokyklos gyvavo visoje graikų filosofijos istorijoje. Sofistai (keliaujantys mokytojai) mokė įtikinėjimo, iškalbos (retorika), ginčo (eristika) meno, plėtojo dialektiką (pagrindimo menas), pirmieji susidomėjo kalbos, gramatikos problemomis, bet beveik nenagrinėjo kosmologinių temų. Jie mokė įteigti pašnekovui kalbančiajam naudingą tiesą, o ne surasti objektyvią tiesą (jos samprata nebuvo nusistovėjusi), todėl jų mokymas turi subjektyvizmo ir reliatyvizmo bruožų. Gramatikai daugiausiai nusipelnė Protagoras ir Prodikas (apie 470–399 prieš Kristų). Platonas (kaip ir Aristotelis) griežtai atsiribojo nuo sofistų dėl jiems būdingo reliatyvizmo ir subjektyvizmo. Jo neigiamas požiūris į sofistiką turėjo įtakos šios vėlesniam nepakankamam įvertinimui filosofijos istorijoje. Pabrėžiami ir sofistikos privalumai, pavyzdžiui, dėmesys kalbai ir terminijai, didaktinė veikla.Demokritas ir jo mokytojas Leukipas laikomi atomistinio mokymo atstovais. Jie pasaulį aiškino teoriškai skaidydami jį iki nebedalomos mažiausios dalies – atomo. Demokritas laikė save sofistų oponentu, tyrė gamtos sandarą ir jos procesus, nagrinėjo priežastinio ryšio problemą.
Klasikinis laikotarpis (5–4 amžius prieš Kristų)
Klasikinis laikotarpis susijęs su Atėnų polio klestėjimu, Sokrato, Platono, Aristotelio veikla ir pažiūromis. Tuo metu vyravo ne gamtamokslinės, bet antropologinės problemos. Šio laikotarpio pradininkas Sokratas nepaliko rašytinių tekstų, garsėjo kaip atėniečių mokytojas, naudojantis klausimų–atsakymų metodą, tobulinantis dialektiką. Sokrato pokalbių struktūra ir stilius žinomi daugiausia iš Platono dialogų, todėl nėra galutinai aišku, kam (Platonui ar Sokratui) priskirti ištobulintą metodiką. Sokrato kalbėjimui būdinga ironija siejama su jo metodu: Sokratas prašo savo pašnekovų aiškinti jam sąvokas ar reiškinius, taip pamažu priverčia juos suabejoti tvirtos nuomonės pagrįstumu. Sokrato mokiniai įkūrė savo filosofines mokyklas. Vėlyvajai elėjietiško filosofavimo stiliaus atmainai – Megaros mokyklai – davė pradžią Euklidas. Megariečiai išryškino perskyrą tarp juslinio ir sąvokinio pažinimo: formulavo paradoksus, turinčius atskleisti galimas stebėjimo ir taisyklingo mąstymo prieštaras. Jie daugiausia nusipelnė logikai: vieni pirmųjų tyrė implikaciją, modalumo problemas. Megaros mokykla paveikė ir Platono pažiūras. Kinikų mokyklos pradininkas Antistenas Atėnietis. Kinikai aiškino, kad esama tik vienetinių daiktų, o jų grupavimas neišvengiamas dėl poreikio juos įvardyti. Bendrąsias sąvokas kinikai laikė tik vardais, o ne esmėmis. Kirėnės mokyklos pradininkas – Aristipas; jos atstovai daugiausia nagrinėjo etikos problemas.
Sokrato mokinys Platonas 387 metais prieš Kristų įkūrė Akademiją (Platono akademija). Jis savo filosofines įžvalgas dėstė dialogo forma (yra išlikę ir jo laiškų). Dialogų dalyviai – istoriniai asmenys, taip pat Sokratas, kurio filosofinė pozicija dažniausiai vyrauja ar nugali. Dialoguose didelis dėmesys skiriamas sąvokų tikslinimui ar kūrimui. Aptariamai temai svarbios sąvokos dialogo metu kinta dalyviams jas derinant, skaidant ir sintetinant. Sąvokos išgryninimas laikomas Platono tobulinto metodo – dialektikos – pagrindiniu tikslu. Platonas ištobulino abstrahavimą sukurdamas savitą idėjų (mokslinės abstrakcijos provaizdis, protu suvokiama esatis) teoriją. Nagrinėjo ir etinius bei politinius klausimus. Savo svarstomomis temomis Sokrato, Platono ir Aristotelio filosofija gana vientisa. Platono mokinys Aristotelis 335 metais prieš Kristų įkūrė filosofijos mokyklą Likėjų. Jis (ir jo sekėjai) padalijo filosofiją į teorinę ir praktinę, taip pat į atskiras disciplinas. Rašytinį palikimą pagal aptariamas temas sugrupavo Aristotelio interpretatoriai. Aristotelis yra daugelio filosofijos sričių pradininkas. Savo loginius apmąstymus vadino analitika (logikos terminą pradėjo vartoti stoikai). Atskirdamas konkretaus samprotavimo formą nuo turinio sukūrė formaliąją logiką (iki šiol svarbi Aristotelio silogizmų teorija), taip pat tyrė loginį modalumą, logines klaidas, analogijos metodą. Tiesioginiai Aristotelio logikos perėmėjai buvo Teofrastas ir Eudemas, vėliau jų logikos tyrinėjimus pratęsė stoikai. Aristotelio fizika – tai ne tik gamtos, bet ir gyvybės, kaitos, judesio, taip pat ribos, dalies ir visumos suvokimo analizė. Susistemindamas kalbėjimo apie vieną ar kitą reiškinį būdus Aristotelis pagrindė ir kitas filosofijos sritis. Jį galima laikyti mokslų pagrindėju bei metodologu – nagrinėjo ir empirinius klausimus, iš kurių vėliau radosi fizika, biologija, sociologija ir kiti mokslai.
Helenistinis laikotarpis ( 3–1 amžius prieš Kristų)
Helenistinio laikotarpio žymiausios mokyklos buvo epikūrininkai, stoikai ir skeptikai. Jos ne tik plėtojo klasikinės graikų filosofijos temas bei problemas, bet ir nukreipė graikų filosofiją nuo abstrakčių teorinių temų link etinių bei gyvenime tiesiogiai iškylančių klausimų svarstymo. Šiuo laikotarpiu keliami filosofijos klausimai buvo svarbūs juos svarstančiam žmogui, susiję pirmiausia su jo asmenine gyvenimo patirtimi. Filosofija buvo suprantama kaip padedanti orientuotis savo veikloje ir gyvensenoje. Ankstyvasis stoicizmo etapas buvo graikiškas (pradininkas Zenonas Kitijietis). Stoikai daug dėmesio skyrė gramatikai, kurią laikė logikos dalimi. Plėtojo logiką (ją suprato kaip teisingo samprotavimo metodą) ir retoriką (gebėjimą sklandžiai kalbėti). Stoikai sukūrė žodžio reikšmės teoriją (artima šiuolaikinei). Vidurinio laikotarpio stoikai (2 amžius prieš Kristų) paskleidė stoicizmą Romoje, čia ilgainiui jis labai išpopuliarėjo – apie 1 amžių prasidėjo trečiasis, romėniškasis, stoicizmo etapas. Epikūro doktriną sudaro trys dalys: fizika, etika ir kanonika (pažinimo teorija ir logika). Epikūro ir jo sekėjų teigimu, žinojimo šaltinis yra juslės. Klystama tik tada, kai remiantis jusliniais duomenimis daromos nuo patirties atsietos išvados. Epikūrininkų etikai būdingas hedonizmas, kylantis iš jų gnoseologinės pozicijos: jei vienintelis tiesos šaltinis yra juslinis suvokimas, tuomet kūniškas gyvenimas yra neilgai trunkantis gėris, kuriam verta skirti didžiausią dėmesį. Skepticizmo atstovai savo pažiūromis šiek tiek artimi Elėjos mokyklai. Patys skeptikai savo pirmtakais nurodydavo Herakleitą ir Ksenofaną, bet skeptikų samprotavimo stilius artimesnis ikisokratinio laikotarpio sofistams (Protagorui). Skeptikų mokyklą įkūrė Pironas. 3–2 amžiuje prieš Kristų skepticizmas klestėjo Platono akademijoje. Vėlyvojo skepticizmo laikotarpio žymiausi atstovai – Ainesidemas, Agripa, Sekstas Empirikas. Skeptikai neigė galimybę žinoti, kokios yra tikrosios daiktų savybės, dėl to esą reikia susilaikyti nuo sprendimų apie pasaulio daiktus. Šis susilaikymas atnešąs sielos ramybę, kuri esanti žmogaus gyvenimo tikslas. Skeptikų gnoseologinė laikysena, kaip ir kitų helenistinio laikotarpio mokyklų pažiūros, nukreipta į gyvenimo būdo ir jo prasmės paieškas. 1–2 amžiuje prasidėjo helenistinės romėniškosios filosofijos laikotarpis, tęsiantis graikų mąstymo tradiciją.
Graikų filosofija yra pirmasis Vakarų filosofijos istorijos etapas, kuriame susiformavo didžioji dalis filosofijos klausimų kėlimo ir jų svarstymo būdų, pradėtos tirti problemos, nagrinėjamos iki šiol, atrastos ir išplėtotos kultūros raidai svarbios perskyros bei sąvokos. Šiuolaikiniame pasaulyje nesusijusios veiklos sritys (protinė, meninė) kilo iš bendro pagrindo – ankstyviausios graikų filosofijos. Graikų filosofija nuolat interpretuojama ir tiriama, iškeliamos vis naujos hipotezės apie galimybę ją adekvačiai suprasti. Kiekvienas filosofijos laikotarpis, taip pat atskiri filosofai turi savitą, jų poreikius atitinkantį požiūrį į graikų filosofiją.
senovės Graikijos kultūra
P: Filosofijos istorijos chrestomatija: Antika Vilnius 1977. L: W. Tatarkiewicz Filosofijos istorija t. 1 Vilnius 2001; G. Vlastos Studies in Greek Philosophy Princeton 1993; P. Hadot Philosophy as a Way of Life Oxford 1995; M. Mamardašvili Lekcii po antičnoj filosofii Moskva 1999.
2385
senovės Graikijos architektūra