senóvės Graĩkijos istòrija
Ikiistoriniai laikai
Manoma, kad jau prieš 400–300 tūkst. metų Graikijos teritorijoje gyveno hominidai, prieš 100 000 m. – neandertaliečiai, prieš 30 000 m. – paleolito laikotarpio medžiotojai ir maisto rinkėjai.
Neolito (apie septintą–ketvirtą tūkstantmetį prieš Kristų) pradžioje žmonės Peloponeso pusiasalyje, Tesalijoje vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, amatais, garbino Deivę Motiną ir kitas moteriškas dievybes – jų skulptūrėlių rasta Achilione ir Seskle (Tesalijoje), Spartoje, Lemno saloje. Neolito laikotarpio gyventojai jau buvo sėslūs. Vėlyvuoju neolito laikotarpiu gyvavo palyginti didelės gynybinėmis sienomis apjuostos gyvenvietės (pvz., Seskle gyveno apie 3000 žm., buvo apie 500–800 pastatų, dauguma jų – megaronai). Iš akmens, kaulo, obsidiano buvo gaminami įrankiai ir ginklai, iš marmuro – skulptūrėlės, vazos. Plėtojosi jūreivystė: Peloponeso pusiasalyje, Makedonijoje, Tesalijoje, Kretoje rasta strėlių, iečių antgalių, kitų dirbinių iš obsidiano, kuris buvo kasamas Melo saloje jau nuo vienuolikto tūkstantmečio prieš Kristų; marmuras buvo gabenamas iš Nakso ir Paro salų, auksas – iš Egėjo jūros šiaurinių pakrančių, Kolchidės, Frigijos, Misijos, Lidijos. Nuo šešto tūkstantmečio prieš Kristų Graikijoje buvo gaminami keraminiai dirbiniai.
Apie trečią tūkstantmetį prieš Kristų Kretoje ir žemyninėje Graikijoje pradėta gaminti bronzos dirbinius – Egėjo jūros baseinas tapo svarbiausiu bronzos amžiaus (apie 3000–apie 1100 pr. Kr.) metalurgijos centru Pietų Europoje. Bronzos amžiaus pradžia tradiciškai siejama su iš šiaurės ir rytų atsikėlusiomis achajų gentimis. Naujieji gyventojai ilgainiui sumišo su pelazgais (vietos žemyniniai gyventojai), lelegais (salų gyventojai) ir karais (Mažosios Azijos gyventojai).
Balkanų pusiasalio reljefo ypatybės (didelę dalį teritorijos užimantys kalnai apsunkino susisiekimą sausuma), palankios navigacinės sąlygos, dėl daugybės salų gana nedideli atstumai nuo vieno iki kito kranto, dirbamos žemės (ji sudarė mažiau kaip 20 % žemyninės Graikijos teritorijos) ir gamtinių išteklių stoka skatino jūreivystę – apie 3000–2100 pr. Kr. buvo apgyventos Egėjo jūros pakrantės ir salos (iš dalies apsaugotos nuo priešų antpuolių, kartu atskirtos nuo išorinio pasaulio). Nuo trečio tūkstantmečio prieš Kristų Siro, Paro, Melo ir kitose salose buvo plėtojama metalurgija: čia kasta sidabras, švinas, vario rūda, gaminti metaliniai darbo įrankiai, ginklai, indai. Dirbiniai iš bronzos buvo gaminami ir žemyninėje Graikijoje. Plėtojosi amatai, ypač puodininkystė (naudotas žiedžiamasis ratas).
Bronzos amžiuje Kretos salos, Balkanų pusiasalio pietinėje dalyje, Egėjo jūros salose ir Mažosios Azijos vakarų pakrantėse klestėjo vadinamoji Egėjo kultūra, kuri skirstoma į Kikladų kultūrą (apie 3200–apie 2000 pr. Kr., klestėjo Egėjo jūros salyne), Minojo kultūrą (apie 2800–1450 pr. Kr., klestėjo Kretos saloje, pavadinta mitinio Kretos karaliaus Minojo vardu) ir Elados, arba Mikėnų, kultūrą (apie 1600–1100 pr. Kr., klestėjo Balkanų pusiasalyje, pavadinta pirmojo atrasto ir žymiausio centro Mikėnų vardu; Kretos-Mikėnų kultūra). Savita kultūra gyvavo Kipre (apie 2100–1200 pr. Kr., jai būdinga Sirijos kultūros įtaka). Apie trečią tūkstantmetį prieš Kristų Kretos saloje susikūrė ankstyvieji valstybiniai centrai – Knosas, Faistas, Malija.
religinės apeigos (sarkofago tapybinis dekoras, 14 a pr. Kr., Archeologijos muziejus Heraklione)
Kretos gyventojai turėjo galingą laivyną, prekiavo su Egėjo jūros salomis, Egiptu, Kipru, Mažąja Azija, Mesopotamija, 18 a. pr. Kr. įsigalėjo visame Egėjo jūros baseine. Kretiečiai sukūrė savą rašto sistemą: vietoj hieroglifų pradėjo vartoti skiemeninį, arba linijinį, raštą (sąlygiškai vadinamas A raštu).
Knoso rūmų fragmentas
Apie 1450 Knosą ir kitus Kretos miestus užėmė achajai. Žemyninės Graikijos dalyje, kuri perėmė Mino kultūros laimėjimus, 17 a. pr. Kr. pradėjo kurtis ankstyvosios valstybės (Mikėnai, Jolkas, Orchomenas, Tirintas, Pilas); jos, ypač achajų kultūros centrai Mikėnai, Tėbai, suklestėjo 16–13 a. prieš Kristų. Achajai savo tarmei pritaikė Kretos raštą ir sukūrė savo skiemeninį, arba linijinį, raštą (sąlygiškai vadinamas B raštu).
Achajai rengė karo žygius (žymiausias – 13 a. Trojos karas), aktyviai kolonizavo Egėjo jūros kraštus – įkūrė kolonijų Kikladų salyne, Rode ir Anatolijoje. 13 a. pabaigoje jūrų tautoms atkirtus prekybos kelius į Rytus, Trojos karo ir tarpusavio kovų nualintos achajų valstybės nusilpo. apie 1200 pr. Kr. per dorėnų antplūdį Pilas, Tirintas, Midėja, Mikėnai, Tėbai, Jolkas buvo sugriauti (manoma, kad kitos jų žlugimo priežastys – vadinamųjų jūrų tautų arba žemesnės kultūros genčių, mokančių gaminti geležinius įrankius, antpuoliai, gamtos nelaimės – žemės drebėjimai, sausros, epidemijos ir kita).
Prasidėjo Tamsiųjų amžių laikotarpis (apie 1100–apie 776 prieš Kristų). Jo pradžioje Graikiją, išskyrus Arkadiją ir Atiką, iš šiaurės užplūdo dorėnai (jie užėmė dalį Vidurio ir Pietų Graikijos, apie 900 pr. Kr. įsikūrė Peloponese, Kretoje, Egėjo jūros pietinėse salose ir Mažosios Azijos pietų pakrantėje) ir kitos klajoklių gyvulių augintojų gentys. Žemyninė Graikija ištuštėjo ir nuskurdo: apie 70 % Balkanų pusiasalio gyventojų žuvo arba persikėlė į Mažosios Azijos vakarų pakrantę bei Egėjo jūros salas (achajiškoji kolonizacija), sunyko ūkis, amatai, žlugo prekyba su kitais kraštais. Sumažėjo gyvenviečių (13 a. jų buvo apie 320, 11 a. – apie 40).
Apie 1000 pr. Kr. Graikijoje, pirmiausia Kretoje ir Kipre, pradėta gaminti geležies dirbinius ir įrankius. Ilgainiui paspartėjo ūkio plėtra. Pagrindiniai verslai – gyvulininkystė ir žemdirbystė. Dirbama žemė buvo skirstoma į bendruomenės žemes, klerus (žemės sklypai, burtais atitekę savininkų protėviams) bei temenus (sklypai, skirti dievams, valdovui arba asmenims, atliekantiems kokias nors paslaugas bendruomenei); kintant žemės sklypų dydžiui didėjo ir turtinė nelygybė. Iki 8 a. pr. Kr. padaugėjo žmonių, visiškai neturinčių žemės arba turinčių labai mažus sklypus – dirbamos žemės stoka buvo viena priežasčių, skatinančių vadinamąją didžiąją graikų kolonizaciją. Naudotas vergų, priklausomų gyventojų (šiais tapo dauguma pavergtų vietos gyventojų, pvz., helotai, t. y. belaisviai, Lakonijoje, gimnetai, t. y. apnuogintieji, Argolidėje, penestai, t. y. vargšai, Tesalijoje, klerotai, t. y. dirbantys kleruose, ir mnoitai, t. y. belaisviai, Kretoje) darbas. Tamsiųjų amžių pabaigoje užsimezgė prekybiniai ryšiai su finikiečiais (per Kipro, Teros, Melo salas), kurie atgabendavo bronzos, aukso, dramblio kaulo žaliavos bei gaminių, audinių, papuošalų; iš finikiečių graikai perėmė ir adaptavo garsinį priebalsinį raštą. Apie 9–8 a. pr. Kr. gyvavo geometrinis keramikos stilius, kurio klostymąsi skatino Mikėnų keramikos tradicijos, todėl Tamsiųjų amžių laikotarpis dar vadinamas geometriniu laikotarpiu.
Archajinis laikotarpis (apie 776–500 pr. Kr.)
Mikėnų griuvėsiai
Šiuo laikotarpiu Graikiją sudarė daugybė savarankiškų politinių teritorinių vienetų polių (miestai-valstybės). Poliuose klostėsi savita ūkio, socialinė, politinė struktūra. Polio pagrindą sudarė visateisių laisvųjų piliečių bendruomenė, kurios nariai kalbėjo vienu graikų kalbos dialektų, turėjo adaptuotą raštą, kalendorių ir laiko skaičiavimo būdą, savus įstatymus, dievų kultą, turėjo teisę spręsti visuomenės klausimus, dalyvauti religinėse apeigose, kartu privalėjo įsigyti ginkluotę, ginti polį karo metu, mokėti mokesčius ir kita; pilietinių teisių neturėjo vergai, priklausomi gyventojai, metoikai (svetimšaliai) ir perioikai (nevisateisiai asmens laisvę turintys kai kurių polių gyventojai). Polio visuomeninio, politinio gyvenimo, t. p. kulto ir prekybos centras buvo agora. Kai kuriose Graikijos srityse, pvz., Aitolijoje, polių nebuvo, kai kuriose, pvz., Bojotijoje, gyvavo keli poliai. 8 a. pr. Kr. teritorijoje nuo Kipro iki Tirėnų jūros gyvavo apie 100 polių. Poliai nuolat varžėsi dėl teritorijos ir politinės įtakos, pvz., 8 a. antroje pusėje Eubojos saloje kilusi Chalkidės ir Eretrijos nesantaika virto Lelanto karu (734–680 pr. Kr.), dėl karo abiems poliams nusilpus iškilo ir suklestėjo kiti poliai, pirmiausia Atėnai ir Korintas.
Poliai buvo savarankiški kultūriniai vienetai, bet klostėsi ir visiems graikams bendra kultūra – papročiai, mitai, religija. Ilgainiui kai kurie poliai tapo visų graikų religiniais centrais: į Apolono šventyklą Delfuose, Demetros – Termopiluose, Dzeuso – Dodonoje, Artemidės – Efese ir kitas šventyklas žmonės keliaudavo iš visos Graikijos. Nuo 8 a. pr. Kr. pradžios Demetros šventykla Termopiluose, vėliau Apolono šventykla Delfuose buvo amfiktionijų (12 graikų genčių religinės politinės sąjungos) centrai. 8 a. pabaigoje sustiprėjo Delfų religinė ir politinė įtaka; jie tapo vienu svarbiausių Graikijos užsienio politiką bei viso regiono politinius procesus lemiančių centrų; maždaug nuo 582 pr. Kr. Delfuose buvo rengiamos Pitijos žaidynės. Visų graikų kulto centru tapo ir Dzeuso šventykla Olimpijoje – čia Dzeuso garbei rengtos olimpinės žaidynės (pirmą kartą varžybų laimėtojų ir miestų, iš kur jie atvyko, vardai užrašyti 776 pr. Kr. – šie metai laikomi pirmųjų žaidynių metais ir archajinio laikotarpio pradžia), vėliau visiems graikams svarbios buvo ir Nemėjos (maždaug nuo 573 pr. Kr.) bei Istmo (maždaug nuo 582 pr. Kr.) žaidynės. Šio laikotarpio pabaigoje gyventojų Graikijoje padaugėjo kelis kartus.
senovės Graikija 7 a. pr. Kr.
Paplitus geležiniams įrankiams didėjo ūkio produktyvumas, nuo žemės ūkio atsiskyrė amatai, plėtėsi Atėnai, Argas, Tėbai, Sparta, Fokaja ir kiti miestai. Prekybos plėtra skatino vienodinti matų sistemą, pradėta kaldinti pinigus (manoma, pirmasis juos kaldinti iš elektrono – aukso ir sidabro lydinio – 7 a. pr. Kr. pradėjo Lidijos (Mažojoje Azijoje) valdovas Gigas); iki 500 pr. Kr. metaliniai, daugiausia sidabriniai, pinigai paplito visoje Graikijoje. 6 a. pr. Kr. pabaigoje graikai išstūmė finikiečius ir užvaldė Viduržemio ir Juodosios jūrų pagrindinius prekybos kelius. 6 a. antroje pusėje susidarė ir iki 4 a. pr. Kr. vidurio gyvavo pirmoji didelė Spartos vadovaujama graikų polių sąjunga – Peloponeso sąjunga. Archajinio laikotarpio ūkio pagrindas – žemdirbystė (auginta vynmedžiai, alyvmedžiai, javai); gyventojai vertėsi ir gyvulininkyste, amatais, žvejyba, prekyba. Dirbamos žemės stoka dėl netolygaus jos paskirstymo (geriausia žemė priklausė stambiesiems žemvaldžiams) ir dėl papročio dalyti žemę paveldėtojams (sklypai ilgainiui tapdavo labai maži) didino socialinę įtampą, kuri atsispindėjo ir politiniame gyvenime.
Socialiniam ir politiniam gyvenimui didelę įtaką darė karo naujovės: nuo 7 a. pr. Kr. graikai kautynėse rikiuodavosi falanga, kurią sudarė 8 glaustos sunkiai ginkluotų pėstininkų hoplitų eilės. Dėl didelio hoplitų (jais tapdavo laisvieji piliečiai, galintys įsigyti ginkluotę) poreikio stiprėjo jų įtaka – hoplitai ėmė kelti politinius reikalavimus valdančiajai aristokratijai. Kai kuriuose poliuose gimininės diduomenės valdžia buvo apribota reformomis (Spartoje jas įgyvendino Likurgas, Atėnuose – Solonas), kituose – įsigalėjo tironai (Korinte – Kipselas, Sikione – Ortagoras, Atėnuose – Peisistratas). Socialinės, ūkinės ir politinės priežastys skatino kolonizaciją (antikinės kolonijos, žemėlapis Antikinės graikų kolonijos 8–6 a. pr. Kr.). Ūkyje naudotas samdomasis ir vergų darbas (6 a. pr. Kr. pabaigoje vergovė labiausiai paplito ūkiškai stipriausiuose poliuose – Atėnuose, Korinte).
Antikinės graikų kolonijos 8–6 a. pr. Kr.
Klasikinis laikotarpis (apie 500–323 pr. Kr.)
Šio laikotarpio pradžioje graikai kariavo su persais (graikų–persų karai, 500–449 pr. Kr.), bet jis laikomas Graikijos ūkio, politinio ir kultūros klestėjimo laikotarpiu. Prasidėjus šiems karams formalioji Graikijos polių gynybinės sąjungos vadovė buvo nedidelį laivyną turinti Sparta. Mūšiams persikėlus į jūrą Sparta turėjo užleisti vadovavimą Atėnams, 478 ar 477 Sparta ir jos sąjungininkai iš graikų polių gynybinės sąjungos išstojo. Įtakingiausia karine ir politine jėga tapo Atėnai, įsivyravo kovai su persais jų suburta graikų polių sąjunga – Delo sąjunga (478 ar 477–404 prieš Kristų).
5 a. pr. Kr. viduryje, valdant Perikliui, Atėnai suklestėjo – tapo visų graikų kultūros centru; laikotarpis nuo Delo sąjungos sudarymo iki Peloponeso karo pradžios (431 pr. Kr.) vadinamas Atėnų aukso amžiumi. Pergalė prieš persus graikų polių nesuvienijo: Delo ir Peloponeso sąjungos kovojo dėl hegemonijos Graikijoje. 457–446 pr. Kr. per vadinamąjį Mažąjį Peloponeso karą Atėnai nesėkmingai siekė įsitvirtinti prie Istmo ir Vidurio Graikijoje; 445 pr. Kr. Delo ir Peloponeso sąjungos sudarė Trisdešimties metų taikos sutartį, kuria buvo pripažintas Atėnų vyravimas Egėjo jūros regione, Spartos – Peloponese. Ši taikos sutartis galiojo iki Peloponeso karo (431–404 pr. Kr.), kurį Delo sąjunga pralaimėjo ir iširo. Graikijoje įsivyravusi Sparta pralaimėjusiuosius vertė mokėti didelius mokesčius, kišosi į polių vidaus reikalus. Atėnai turėjo nugriauti savo gynybinius įtvirtinimus, išvesti kariuomenę iš polių sąjungininkų, sumažinti laivyną iki 12 trijerų. Per karą buvo suardyta politinių jėgų pusiausvyra, prasidėjo ūkio ir demografinis nuosmukis, kilo socialinių konfliktų.
Periklis (marmuras, Vatikano muziejai)
Sparta įsitraukė į karo veiksmus Mažojoje Azijoje: 396 kariavo su Persija, 396 ir 394 surengė sėkmingus žygius į Frigiją, 395 – į Lidiją. Kiti Graikijos poliai (tarp jų – Atėnai, Korintas, Tėbai, Argas) prieš Spartą sudarė koaliciją, kuri pradėjo su ja Korinto karą (395–387). 394 koalicijos kariuomenę Bojotijoje, mūšyje prie Koronėjos, sumušė iš Mažosios Azijos grįžęs Spartos karalius Agesilajas II, bet Atėnų laivynas (vadas Kononas) prie Knido įveikė Spartos laivyną (vadas Peisandras), nusiaubė Lakonijos bei Mesenijos pakrantes. 387 ar 386 Persijos, kuri kišosi į nusilpusių polių reikalus, iniciatyva sudaryta Antalkido taika, kuri Graikijoje atkūrė Spartos hegemoniją ir panaikino graikų laimėjimus per 500–449 karą su Persija. 379 sukilę tėbiečiai išvarė Spartos įgulą, nuvertė oligarchinį režimą. Jį pakeitė Epameinondo ir Pelopido vadovaujama demokratinė grupuotė.
Nuo 378 (Agesilajo II žygis į Bojotiją) Sparta nesėkmingai siekė sustabdyti Tėbų įtakos didėjimą. Didėjo nepasitenkinimas Sparta – ši kaltinta, kad pavergė ir nuskurdino visą Graikiją, atidavė persams graikų žemes. 378 ar 377 Atėnai, pasinaudoję Tėbų iškilimu, kovai su Sparta įkūrė Atėnų antrąją jūrų sąjungą (jai priklausė beveik visi buvusios Delo sąjungos nariai, išskyrus Mažosios Azijos graikų polius). 376 Spartos laivyną atėniečiai įveikė prie Nakso, 375 – prie Akarnanijos krantų. 374 Sparta sutiko sudaryti paliaubas, bet 373, bijodama prarasti įtaką, atnaujino karą su Tėbais ir jų sąjungininkais. Tarp Atėnų antrosios jūrų sąjungos narių Atėnų bei Tėbų, tuo metu tapusių įtakinga politine ir karine jėga, kilo nesutarimų. Siekdami vyrauti Bojotijoje (beveik visi jos poliai tuo metu priklausė Tėbų vadovaujamai Bojotijos sąjungai) ir vykdyti savarankišką politiką, 373 tėbiečiai sugriovė Platajų miestą (Atėnų sąjungininkas). 371 į Bojotiją įsiveržusius spartiečius Tėbų kariuomenė sumušė Leuktrų mūšyje. Po jo Spartos hegemonija faktiškai baigėsi, Peloponeso sąjunga iširo, stiprėjo Tėbų įtaka.
Spartos buvusios sąjungininkės (išskyrus Elidę) sudarė sutartis su Atėnais, 371 ar 370 subūrė antispartišką Arkadijos karinę sąjungą (į ją įėjo ir Elidė bei Argas; gyvavo iki 363, atnaujinta 338). 370–369 Tėbų kariuomenė (apie 80 000 hoplitų ir lengvai ginkluotų karių; vadai Epameinondas ir Pelopidas) įsiveržė į Spartos teritoriją. Spartos, tuo metu turinčios apie 800 piliečių, karalius Agesilajas II, pažadėjęs laisvę, pašaukė į kariuomenę apie 6000 helotų. Spartą rėmė Korintas, Sikionas, Epidauras ir kiti poliai. Apie 3 mėn. bojotiečiai siaubė Lakoniją, išvadavo Meseniją. Sparta susitarė su Atėnais ir Tesalija, kuriems Spartos žlugimas ir Tėbų įsigalėjimas nebuvo naudingas, ir sukėlė nesutarimus antispartiškoje Arkadijos sąjungoje. Apie 370 ar 367 Aitolijos gentys sukūrė Aitolijos sąjungą. 362 Arkadijoje, prie Mantinėjos, įvyko Tėbų vadovaujamos Bojotijos sąjungos ir jai priešiškos koalicijos, kuriai priklausė Sparta, Atėnai, Elidė ir Mantinėja, kariuomenių lemiamas Mantinėjos mūšis. Jame Bojotijos sąjungos kariuomenė (apie 30 000 hoplitų ir 3000 raitelių, vadas Epameinondas) susirėmė su koalicijos kariuomene (apie 20 000 hoplitų ir 2000 raitelių, vadas Agesilajas II). Tėbai vėl nugalėjo Spartą, bet dėl patirtų nuostolių žlugo jų hegemonija Peloponese.
Tuo laikotarpiu Graikijoje įtakingiausia karine jėga tapo Atėnų antroji jūrų sąjunga, turinti apie 250 trijerų laivyną. Siekiantys viešpatauti sąjungoje Atėnai vėl ėmė vykdyti agresyvią politiką: sąjungininkų teritorijose steigė žemdirbių karines gyvenvietes kleruchijas (365 Same ir Seste), užkariavo naujų teritorijų (364 Atėnų strategas Timotėjas užėmė Pidną, Metonę, Potidają, Toronę), didino mokesčius sąjungos nariams; Atėnų įstatymai laikyti viršesniais nei sąjungininkų polių.
Erechtėjonas Atėnuose (421–406 pr. Kr.)
Dėl tokios Atėnų politikos vyko sąjungininkų sukilimai (364 – Bizantijuje, Lesbo ir Chijo salose, 363 – Kėjos saloje, 362 – Kizike, 361 – Kerkyroje). Odrisų (trakų gentis) valdovas Kotis I, priešindamasis Atėnų skverbimuisi į trakų žemes, 362 nutraukė sąjungą su Atėnais ir atkariavo Sestą; Atėnams teko gintis nuo išorės priešų (361 Pirėją puolė Ferų tironas Aleksandras). 357 Karijos satrapas Mausolas sukurstė Atėnų hegemoniniais siekiais nepatenkintų Atėnų antrosios jūrų sąjungos narių Rodo, Koso, Chijo ir Bizantijo maištą prieš Atėnus (Sąjungininkų karas 357–355 prieš Kristų). Atėnai karą pralaimėjo (prie Embatos, įlankoje tarp Chijo salos ir žemyno, buvę sąjungininkai 356 sumušė jų laivyną). 355 Atėnai taikos sutartimi pripažino sukilusių polių nepriklausomybę (faktiškai sąjunga iširo; Atėnų įtakos sferoje liko Euboja, kai kurios Kikladų salyno ir Egėjo jūros salos bei uostai, kelios įlankos Egėjo jūros šiaurės pakrantėje).
4 a. pr. Kr. viduryje Balkanų pusiasalyje sustiprėjo Pilypo II suvienyta Graikijos šiaurės kaimynė Makedonija. Pilypas II, 367–364 buvęs įkaitu Tėbuose ir susipažinęs su graikų karyba bei diplomatija, pradėjo Graikijos užkariavimą: 358 užėmė dalį Epyro, Tesaliją, Pajoniją bei Ilyriją, 357 – Amfipolį, 356 – Potidają, 354 – Metonę, 348 – Chalkidikės polius (tarp jų ir Olintą). Atėnuose ir kituose poliuose prasidėjo Makedonijos šalininkų ir priešininkų kova. Atėnų antimakedoniškosios grupuotės vadovas Demostenas kalbose (filipikos) ragino priešintis Pilypo II siekiui užkariauti Graikiją. 346 Atėnai buvo priversti sudaryti Pilypo II primestą Filokrato taiką, kuri faktiškai įtvirtino Atėnų ir Makedonijos karinę sąjungą.
342–340 Demostenas subūrė Atėnų ir kitų Peloponeso polių antimakedonišką sąjungą. 339 Pilypo II kariuomenei išžygiavus iš Trakijos į Vidurio Graikiją ir užėmus Bojotijoje esančią Elatėją (iki Atėnų žygiuoti buvo likę tik 3 d.), Atėnai, Tėbai, Korintas, Megara, Euboja, Achaja pradėjo rengtis karui. 338 pr. Kr. Bojotijoje, prie Chaironėjos, įvyko makedonų (apie 32 000 žm.) ir graikų polių kariuomenės (apie 30 000 žm.) mūšis, kurį graikai pralaimėjo. 338–337 Pilypo II iniciatyva Korinte sudaryta Makedonijos vadovaujamų graikų polių sąjunga, Pilypas II buvo išrinktas visos Graikijos hegemonu ir strategu. Makedonijos pajungta Graikija faktiškai prarado nepriklausomybę. Graikų poliai (išskyrus Spartą) 337 pripažino Makedonijos hegemoniją, paskelbė karą Persijai. 336 pavasarį Makedonijos kariuomenė (10 000 žm.) per Helespontą persikėlė į Mažąją Aziją ketindama užimti ten esančius graikų polius.
Pilypui II mirus (336) atgijo graikų nepriklausomybės siekiai: 335 sukilo Tėbai, sukilimui buvo rengiamasi ir Atėnuose. Tėbų sukilimą numalšinęs Pilypo II sūnus Aleksandras Makedonietis miestą nubaudė: Tėbai buvo sugriauti (išskyrus šventyklas ir poeto Pindaro namą), gyventojai išvaryti į vergiją; Atėnai privalėjo išduoti antimakedoniškosios grupuotės vadovus.
Klasikiniu laikotarpiu graikų polių politinė raida buvo skirtinga: vienuose poliuose, pvz., Atėnuose, vyravo demokratija (valstybės valdyme dalyvauja visi piliečių teises turintys asmenys), kituose – oligarchija (kelių kilmingų šeimų, tam tikros grupės ar bendrų interesų siejamų žmonių valdžia) arba tironija (valdžią užgrobusio asmens valdymas), kai kur, pvz., Sirakūzuose, gyvavo visos viena kitą keičiančios 3 valstybinės santvarkos formos. Poliai sudarydavo sąjungas (federacijas) – simachijas (karinė sąjunga, kurios vienas narių tapdavo hegemonu, silpnesni poliai patekdavo į jo priklausomybę, pvz., Spartos vadovaujama Peloponeso sąjunga, Atėnų vadovaujama Delo sąjunga ir Atėnų antroji jūrų sąjunga) arba koinus (sąjungos nariai bendradarbiavo ne tik karo ir užsienio politikos, bet ir vidaus, ūkio ir teisės srityse; tokioje sąjungoje t. p. ilgainiui imdavo vyrauti stipresnis polis, pvz., Tėbai Bojotijos sąjungoje).
Helenizmo ir Romos valdymo laikotarpis (323 pr. Kr.–395 po Kr.)
323 06 mirus Aleksandrui Makedoniečiui, kurio vadovaujama makedonų ir graikų kariuomenė per karo žygį į Rytus užkariavo žemes nuo Egipto iki Indo (tie užkariavimai pradėjo helenizmo laikotarpį), prasidėjo Atėnų vadovaujamų graikų polių kova prieš Makedoniją (Lamijos karas 323–322). Graikai pralaimėjo jūrų mūšį prie Amorgo ir mūšį prie Kranono (netoli Larisos); makedonų karvedys Antipatras graikų sukilimą numalšino. Pralaimėjusiuose poliuose buvo įvesta oligarchija arba tironija, antimakedoniškosios grupuotės vadovai turėjo būti išduoti makedonams (persekiojamas Demostenas nusižudė).
306–168 Makedoniją valdė Antigonidai, siekiantys pajungti visą Graikiją (jiems buvo pavaldi Graikijos šiaurinė dalis ir tie poliai, į kuriuos buvo įvesta makedonų kariuomenė). Demetrijas I Poliorketas 291–290 numalšino sukilimą Bojotijoje, kariavo su Epyro karaliumi Pyru (288 Pyro kariuomenė nugalėjo makedonus). Antigono II Gonato kariuomenė 277 Trakijoje atrėmė į Graikiją besiveržiančius galus. 267–261 graikų polių nepriklausomybės karą su Makedonija (Chremonido karas) graikai pralaimėjo; makedonai užvaldė Korintą, užėmė Pirėją, Atėnus ir sustiprino savo valdžią visoje Graikijoje. 3 a. pr. Kr. pabaigoje sustiprėjo graikų išsivadavimo iš Makedonijos valdžios kova. 229 išsivadavo Atėnai, iki 228 – Peloponeso poliai (išskyrus Spartą su Lakonijos teritorija, kuri 221 buvo įtraukta į Makedonijos vadovaujamą Helenų sąjungą). Polių sąjungos (Bojotijos, Arkadijos, Aitolijos, Achajų) varžėsi dėl politinės įtakos.
Nuo 220 Peloponese vyko vadinamasis Sąjungininkų karas: Aitolijos sąjunga (ją rėmė Elidė, Sparta, Mesenija, Pergamas ir Roma) kariavo su Makedonija ir Achajų sąjunga; 217 Makedonijos karalius Pilypas V karą nutraukė ir sudarė su Aitolijos sąjunga taikos sutartį, ketindamas pradėti karą su Roma (ši 218–201 kariavo su Kartagina – vyko II pūnų karas, Pūnų karai) ir susigrąžinti romėnų 229 užimtą Ilyriją. 215 Pilypas V sudarė sąjungą su Kartagina, jo kariuomenė įsiveržė į Ilyriją (I Makedonijos karas 215–205; Makedonijos karai). Pagal taikos sutartį su romėnais Pilypas V atgavo dalį Ilyrijos žemių. Per II Makedonijos karą (200–197) romėnai 197 Kinoskefalų mūšyje Tesalijoje sumušė makedonų kariuomenę; Graikija pateko į Romos priklausomybę.
Filipejono (Pilypo II šventyklos, 4 a. pr. Kr.) Olimpijoje griuvėsiai
Nuo 192 koaliciją prieš Romą telkė Aitolijos sąjunga; ją rėmė įsigalėti Graikijoje siekiantis Sirijos karalius Antiochas III Didysis (192 jo kariuomenė išsilaipino Graikijoje). Romėnai sumušė Antiocho III Didžiojo ir Aitolijos sąjungos kariuomenes Termopilų (191) ir Magnesijos (190) mūšiuose. Per III Makedonijos karą (171–168) romėnai galutinai sumušė makedonus mūšyje prie Pidnos (168). Makedonija kaip savarankiška valstybė nustojo gyvavusi: buvo padalyta į 4 dalis, tapo pavaldi Romai. 148 ar 147 pr. Kr. romėnai numalšino makedonų sukilimą. 146 Makedonija (kartu su Ilyrija) tapo Romos provincija (administracinis centras – Tesalonikai, dabartiniai Salonikai), iš jos romėnai tęsė dar nenukariautos Balkanų regiono šiaurinės ir rytų dalies užkariavimą, steigė čia karines kolonijas bei municipijas. 1 a. po Kr. romėnams nukariavus Meziją ir Trakiją, Makedonija tapo Romos imperijos vidaus provincija, neturinčia didesnės politinės ar ūkinės reikšmės. 146 Romai įsikišus ir laimėjus karą (kilo 150; dalyvavo ir Bojotija, Fokidė bei Lokridė) prieš Achajos sąjungą ir Spartą, Graikija buvo galutinai romėnų pajungta. 30 pr. Kr. būsimajam Romos imperatoriui Augustui užėmus paskutinę helenistinę valstybę – Ptolemajų valdomą Egiptą – baigėsi helenizmo laikotarpis.
27 pr. Kr. Romai tapus imperija, visa Graikija į pietus nuo Tesalijos ir Egėjo jūros salos įgijo romėnų Achajos provincijos (lotyniškai provincia Achaia) statusą; valdytojas rezidavo Korinte. Atėnai, kuriems romėnai suteikė ribotą savivaldą ir laisvojo miesto statusą, buvo vienas didžiausių Romos imperijos kultūros ir mokslo centrų. 4 a. pradžioje Romos imperijoje esanti Graikija buvo padalyta į Rodopės, Makedonijos, Senojo Epyro, Naujojo Epyro, Achajos, Kretos ir Salų provincijas. Kaip ir visa Romos imperijos vakarinė Graikijos dalis labai nukentėjo nuo barbarų įsiveržimų (labiausiai 4 a. nuo gotų ir hunų). Nuo 395 Graikija buvo Rytų Romos imperijos branduolys (senovės Roma). Dar Bizantija, Graikija.
L: S. Hornblower The Greek World 479–323 B. C. London 1983; The Oxford History of the Classical World Oxford 1986; B. S. Strauss Athens After the Peloponnesian War London 1986; The Fall of the Athenian Empire London 1987; B. Bravo, E. Wipszycka Historia starożytnych Greków 2 t. Warszawa 1988–92; T. R. Martin Starożytna Grecja: Od początków prehistorycznych do okresu hellenistycznego Warszawa 1998; History of Humanity: Scientific and Cultural Development 5 vol. Paris 1994–99; W. Langauer Starożytna Grecja okresu archaicznego i klasycznego Warszawa 1999; Człowiek Grecji Warszawa 2000.
879
senovės Graikijos architektūra