senóvės Grakijos mitològija
Graikijos mitologijos šaltiniai
Svarbiausi šaltiniai – Homero poemos Iliada ir Odisėja, t. p. Hesiodo Teogonija bei Darbai ir dienos. Naujų mitų arba jų variantų, fragmentų galima aptikti ir kitų senovės rašytojų (Sapfo, Alkajo, Anakreonto), dramaturgų (Aischilo, Sofoklio, Euripido, Aristofano), istorikų (Herodoto, Polibijo, Dionisijo Halikarnasiečio, Livijaus, Diodoro Siciliečio), geografų (Strabono), filosofų (Lukrecijaus) veikaluose. Reikšminga Ovidijaus epinė poema Metamorfozės, kurioje pasakojama mitinė pasaulio istorija.
Graikijos mitologijos skirstymas
Graikijos mitologija skirstoma į archajinį (ikiolimpinį), klasikinį (olimpinį), helenizmo ir Romos valdymo laikotarpį.
Archajiškoji Graikijos mitologija
Archajiškoji Graikijos mitologija apima trečią tūkstantmetį prieš Kristų–antro tūkstantmečio prieš Kristų pirmą pusę. Būdinga chtonizmas – tikėjimas, kad žemė yra gyva, viską, net ir dangų, pagimdžiusi būtybė (senovės graikų kalba chtōn – žemė; todėl archajiškoji mitologija dar vadinama chtoniškąja). Šio laikotarpio graikų mituose buvo daug fetišizmo, animizmo, totemizmo bruožų (pvz., dievas Dzeusas įsivaizduotas kaip erelis, žaibas, deivė Atėnė – kaip pelėda, gyvatė).
Klasikinė Graikijos mitologija
Klasikinė Graikijos mitologija apima antro tūkstantmečio prieš Kristų pabaigą–4 a. prieš Kristų. Dar skirstoma į ankstyvojo ir vėlyvojo heroizmo laikotarpius. Klasikiniu laikotarpiu galutinai susidarė Olimpo dievų panteonas ir dievų šeimos hierarchija: Krono sūnums nugalėjus Gajos pagimdytus baisiuosius titanus, Dzeusas su broliais pasidalijo pasaulį: dangaus valdovui, dievų ir žmonių tėvui Dzeusui atiteko dangus, Poseidonas ėmė valdyti jūrą, Hadas – požeminę mirusiųjų karalystę. Visi Olimpo dievai atlieka tam tikras funkcijas, pvz., Hera globoja santuoką, monogaminę šeimą, Apolonas yra mokslo, pranašysčių, gydymo dievas, muzikos ir menų globėjas, Afroditė – meilės ir grožio deivė; kai kurie dievai įasmenino abstrakčias sąvokas (Nikė – pergalę, Temidė – teisingumą, Nemesidė – kerštą). Dievų buveinė yra Tesalijoje esančio Olimpo kalno viršūnėje; Olimpas – mitinio pasaulio vienos priešpriešų (viršus–apačia) pavyzdys: žemiškasis žmonių pasaulis yra dangiškojo dievų pasaulio antipodas.
Ankstyvojo heroizmo laikotarpio mitams būdinga antropomorfizmas. Šiuo laikotarpiu paplito mitai apie dievus ir herojus, kurie kovoja su pabaisomis: Dzeusas į žemės gelmes nutrenkia titanus, kiklopus ir gigantus, Heraklis atlieka 12 žygdarbių, Meleagras nudobia Kalidono šerną (Kalidono medžioklė), Kadmas – drakoną, Belerofontas – Chimerą, Edipui įminus mįslę žūva Sfinksas.
Vėlyvojo heroizmo laikotarpio mitais aiškinta genčių kilmė (mirmidonai kilo iš skruzdėlių) ir polių (miestų-valstybių) kūrimasis. Herojai (Tantalas, Sisifas ir kiti) ir kai kurie jaunesni dievai (Prometėjas) netgi drįsta nepaklusti vyresniesiems dievams. Už tai jie baudžiami, bet tai jau dievų galios nykimo pradžia. Šiuo laikotarpiu paplito mitai apie nesantaiką ir karus (Trojos karas ir kiti). Plintant mokslinėms žinioms mitų antropomorfizmas t. p. pamažu kito, o kai kurie dievai tapo abstrakcijomis (pvz., Hesiodo veikaluose Dzeusas jau neturi antropomorfinių savybių ir tiesiog įkūnija pasaulio teisingumą).
Helenizmo ir Romos valdymo laikotarpis
Šio laikotarpio mitologijoje (4 a. pr. Kr.–4 a. po Kr.) vyrauja mitai apie pavirtimus – metamorfozes. Senovėje sudvasinti ir antropomorfizuoti gamtos daiktai bei reiškiniai (Niobė, Hiakintas, Echo) ėmė prarasti mitologiškumą, juos imta suvokti tiesiogiai (kaip uolą, gėlę, aidą). Gausybė tokių mitų buvo skirti gamtos poetizavimui, filosofijos teorijų taurinimui. Mitologija, kaip kūrybinis procesas ir tam tikra mąstymo forma, šiuo laikotarpiu prarado svarbą, todėl rašytojai (Teokritas, Kalimachas ir kiti) ėmėsi restauruoti labai senus mitus; atsirado graikų mitų racionalistinė kritika.
Graikų mitų kūrimo laikotarpiai neturi griežtų ribų: antropomorfiškame dievo ar herojaus paveiksle galima rasti senesnės, fetišinės, jo praeities bruožų – rudimentų (genetinių, hipostazinių, funkcinių, metamorfinių, atributinių, substancinių ir ikonografinių). Genetiniai rudimentai atskleidžia herojaus ar dievo kilmę (Achilas – jūrų deivės Tetidės sūnus), hipostaziniai rodo dievo antrininką (Agamemnonas – Dzeuso antrininkas), funkciniai – dievų įrankiais virtusius jų gebėjimus (Dzeuso žaibai), metamorfiniai – dievo gebėjimą kuo nors pasiversti (Dzeusas gali pavirsti žaibu ar lietumi), atributiniai – dievo virtimą šventu gyvūnu (Atėnė gali tapti pelėda ar gyvate, Hera – karve, Poseidonas – žirgu), substanciniai rudimentai sutapatina dievą ar herojų ir daiktą ar reiškinį (Tartaras – mitinė būtybė ir giliausia Hado karalystės dalis), ikonografiniai papildo išorinį mitinio veikėjo paveikslą (Kadmo gyvatiška uodega, Pano ragai ir kanopos). Mito nauja traktuotė rodo jo sampratos kaitą: Prometėjas, kurį Hesiodas vaizduoja kaip patį Dzeusą apgauti sumaniusį vagišių, Aischilo tragedijoje tampa bebaimiu kovotoju su Dzeuso tironija.
Tarp atskirų graikų mitų bei jų elementų esama ir prasminių ryšių, kurie jungia mitus į tam tikrą visumą – kompleksą. Dažniausiai pasitaiko interpoliacinis, kompiliacinis, poliarinis ir monolitinis meninis kompleksai. Interpoliaciniam kompleksui būdingas skirtingų mitų arba jų elementų sujungimas nepateikiant jungimo motyvų (nevienodas sielų buvimo Hado karalystėje lygis: sielos lyg paukštės arba plazdantys šešėliai). Į kompiliacinį kompleksą jungiami priešingi arba visai nepanašūs mitų elementai, jei yra tam tikra motyvacija (Olimpo dievų šeima kilo iš Europos ir Mažosios Azijos dievybių jas ėmus traktuoti kaip Dzeuso ir Heros vaikus). Poliariniame komplekse prasmiškai priešingus mitų elementus jungia viena idėja (šviesiąją gyvenimo pusę įkūnijantis Dzeusas meilės ryšiu siejamas su mirusiųjų pasaulio deive Persefone). Monolitinio meninio komplekso pavyzdys – nuostabiais balsais dainuojančios ir jūreivius viliojančios, o paskui juos sudraskančios sirenos (šalia grožio – mirtis). Mitai siejami su tam tikromis geografinėmis vietomis ar istoriniais įvykiais (Trojos, Kretos, Tebų, argonautų, kiti mitų ciklai). Vienas svarbiausių graikų mitų bruožų – jų variantiškumas: žinoma daugybė to paties mito variantų (tai aiškinama žmonių kilnojimusi iš vienos vietos į kitą).
Graikijos mitologija turėjo įtakos ne tik graikų literatūrai, menui, bet ir filosofijai, romėnų religijos ir mitologijos formavimuisi. Viduriniais amžiais ir Renesanso epochoje mitų herojai tapo muzikos, meno, literatūros kūrinių veikėjais; mitų siužetais rėmėsi visai Europos kultūros raidai įtaką darę poetai, rašytojai, dailininkai, skulptoriai, kompozitoriai.
L: A. T. Veličkienė Antikos mitologijos žinynas Kaunas 1996; E. Zwolski Muza i bóstwo w religii greckiej Warszawa 1978; W. Schindler Mythos und Wirklichkeit in der Antike Leipzig 1987.
1825
senovės Graikijos architektūra