senóvės Grakijos mókslas
Senovės Graikijoje gamtotyra rėmėsi daugiau hipotezėmis ir teorijomis (daugelis jų pranoko vėlesnius mokslo atradimus) negu empiriniu patyrimu. Iki helenizmo pradžios (4 a. pr. Kr. pabaiga) senovės graikų gamtamokslinės, politinės ir filosofinės pažiūros sudarė nedalomą visumą; beveik visi filosofai buvo gamtos tyrinėtojai.
Pirmųjų graikų mokslininkų tėvyne laikoma Jonija (Mažoji Azija). Ji buvo labiausiai susijusi su Rytų šalimis ir veikiama jų kultūros. 6 a. pr. Kr. Milete, viename žymiausių Jonijos polių, susiformavo Mileto, arba Jonijos, gamtos filosofijos mokykla (Jonijos mokykla). Jos pradininkas Talis Miletietis vienas pirmųjų numatė Saulės užtemimą (585 pr. Kr.), pateikė geometrijos žinių, nustatė Mažųjų Grįžulo Ratų reikšmę jūreivystei. Šios mokyklos atstovas Anaksimenas Miletietis teigė, kad egzistuoja ne tik ugniniai dangaus šviesuliai, bet ir į Žemę panašūs tamsūs dangaus kūnai. Sparčiausiai tuo metu Graikijoje plėtojosi matematika, statika, astronomija ir medicina. Matematikos sąvokų tikslių apibrėžimų ir griežtų loginių įrodymų geometrijoje ir skaičių teorijoje pradininkas Pitagoras Krotone (dabar Pietų Italija) sutelkė bendraminčių būrelį; jų idėjos davė pradžią pitagorizmui.
graikų filosofo ir matematiko Pitagoro biustas (Roma, Borgheseʼs rūmų parkas)
Daug mokslo atradimų buvo padaryta klasikiniu laikotarpiu (5 a.–4 a. pr Kr. antros pusės pradžioje). Elementariosios geometrijos žinių pateikta Hipijo Elidiečio (5 a. pr. Kr.), Hipokrato Chijiečio (5 a. pr. Kr. antra pusė), Menecho (4 a .pr. Kr.) veikaluose. Plito skaičių dalumo, proporcijų teorijos. Anaksagoras Klazomenietis ir Demokritas, remdamiesi stereometrijos duomenimis, pateikė perspektyvos pradmenis. Pitagorininkų atrasti iracionalieji skaičiai veikiausiai buvo susiję su jų geometriniu vaizdavimu ir savybių tyrimu. Buvo suformuluoti 3 klasikiniai brėžimo uždaviniai: skritulio kvadratūra, kubo dvigubinimas ir kampo trisekcija. 5 ir 4 a. pr. Kr. sandūroje Leukipas ir Demokritas suformulavo atomistinę teoriją, laikomą didžiausiu vadinamojo antikinio materializmo laimėjimu. Diskusijas dėl diskretumo ir sinkretumo prigimties atspindi Zenono Elėjiečio aporijos.
6 ir 5 a. pr. Kr. sandūroje Alkmajonas Krotonietis įkūrė vieną seniausių medicinos mokyklų, pradėjo skrosti gyvūnus, nustatė, kad smegenys yra nervinės veiklos centras. Sicilijos medicinos mokyklos įkūrėjas Empedoklis aiškino žmogaus gemalo vystymąsi. Hipokratas (Koso medicinos mokyklos atstovas) vienas pirmųjų apibendrino praktinį ligonių gydymą, sukūrė diagnozavimo, daugelio ligų gydymo metodų. Daugelį klasikinio laikotarpio mokslo laimėjimų apibendrino Aristotelis. Jis suklasifikavo to meto mokslus, pateikė zoologijos, botanikos, biologijos pradmenis. Helenizmo laikotarpiu gamtos mokslai pradėjo atsiskirti nuo filosofijos. Imta sistemingai tirti astronomiją ir su ja susijusias matematiką bei mechaniką. Sukurta Euklido geometrija, Aristotelio geocentrinė pasaulio sistema, kurią vėliau Klaudijas Ptolemajas (100–170 po Kr.) patobulino, Archimedo dangaus sferos mechaninis modelis, kuriuo naudojantis galima vaizduoti planetų judėjimą, Mėnulio fazes, Saulės ir Mėnulio užtemimus, Aristarcho Samiečio heliocentrinė pasaulio sistema, toliau plėtota medicina, botanika ir kita.
Archimedas vonioje – eksponatas, vaizduojantis Archimedo dėsnio atradimą (Izraelio mokslo, technologijų ir kosmoso muziejus, Haifa)
Seniausi geografiniai kūriniai yra periplai ir periegesai (jūrų ir sausumos kelionių nuo punkto iki punkto aprašymai, kuriuose nurodyti atstumai). Daug geografinių žinių pateikta Homero Iliadoje ir Odisėjoje; čia yra achajų pakrančių gyvenviečių pavadinimų, realių ir pusiau legendinių vietų aprašymų. Iš pradžių Žemę graikai įsivaizdavo kaip plokščią cilindrą, plaukiojantį Pasaulio vandenyne. Cilindro viršutinė (žmonių gyvenamosios vietos) dalis (senovės graikai įsivaizdavo, kad jos centras yra Graikija) buvo vadinama Oikumena. Seniausio žinomo Oikumenos žemėlapio kūrėjas Anaksimandras Miletietis padalijo ją į dvi lygias dalis (Europą ir Aziją). Hekatajas Miletietis nurodė ir trečiąją Oikumenos dalį – Libiją (Afrika). 6 a. pr. Kr. pirmieji minčių apie Žemės apvalumą pateikė pitagorininkai, vėliau tai įrodymais pagrindė Aristotelis ir Eratostenas (šis gana tiksliai apskaičiavo Žemės perimetrą – 252 000 stadijų, arba apie 39 700 kilometrų).
Oikumenos žemėlapis iš Klaudijo Ptolemajo veikalo Geografija itališko leidimo (1564, į italų kalbą išvertė Girolamo Ruscello)
Intensyvėjant graikų prekybai su kitomis šalimis ir kolonizacijai daugėjo geografinių žinių. 6 ir 5 a. pr. Kr. sandūroje graikų įsivaizduojama Oikumenė lygiagrečių kryptimi ėjo nuo Gibraltaro iki Indijos. Šiaurės ir pietų platumos buvo menkai žinomos. 3 a. pr. Kr. Oikumenės šiaurinės dalies pabaiga buvo laikoma Tulės sala, esanti į šiaurę nuo Albiono (Didžiosios Britanijos salos), prie poliaračio, Strabono laikais (64 ar 63 pr. Kr.–23 ar 24 pr. Kr.) pietinės dalies pabaiga laikytas Raudonosios jūros pietiniame krante esantis Pietų kyšulys. Imtasi sudėtingesnių geografinių skaičiavimų. Pitėjas Masalas (4 a. pr. Kr.) žinomų geografinių taškų platumą nustatė pagal santykinę dienos trukmę per vasaros saulėgrįžą. Šis geografinio orientavimo būdas matuojant Saulės aukštį virš horizonto padėjo Eratostenui per tam tikrus taškus išvesti keletą lygiagrečių ir dienovidinių, Hiparchui – suskirstyti Žemės rutulį į 360° ir nustatyti, kad 1° lygus 700 stadijų. Šį dydį jis pavadino klimatu. Klaudijas Ptolemajas, remdamasis šiais skaičiavimais, sudarė tiksliausius to meto žemėlapius, kartografiniame tinklelyje žymėdavo jam žinomus geografinius objektus. Jo veikalas Geografija (Geographia) laikomas senovės graikų geografijos sąvadu.
Senovės graikų pirmųjų istorinių kūrinių autoriai yra Jonijos logografai. Žymiausi buvo Hekatajas Miletietis, Herodotas, kuris aprašė graikų–persų karus (500–449 pr. Kr.), t. p. kitų šalių geografinę padėtį, tautas, Tukididas – Peloponeso karą (431–404 prieš Kristų). Kitaip nei Herodotas, kuris naiviai tikėjo stebuklais, Tukididas stebuklus vertino skeptiškai arba neteikė jiems didelės reikšmės. Jis tyrė įvykių priežastis. Tukididas laikomas vienu dabartinės istoriografijos pirmtakų. Ksenofontas parašė Graikijos istoriją (Hellenika; apie 411–362 pr. Kr. įvykius) ir karinių geografinių memuarų veikalą Anabasis. Eforas pirmą kartą išsamiai aprašė Graikijos ir gretimų šalių istoriją (veikalas apėmė įvykius nuo 11 a. iki 340 prieš Kristų). Išlikę istoriko Timajo veikalų fragmentai daugiausia skirti Sicilijos, Italijos ir Kartaginos istorijai. Apie 6 a. pr. Kr. graikų polių santvarką žinių pateikia Aristotelis Atėnų politinė santvarka (Athenaion Politeia), Platonas traktatuose Valstybė (Politeia), Įstatymai (Leges). Romėnų valdymo laikotarpiu Polibijas mėgino aiškinti įvykių priežastis, jų tarpusavio ryšius. Poseidonijas parašė 52 knygų Istoriją (Historiae) apie įvykius nuo 146 iki 1 a. pr. Kr. 9 dešimtmečio. Diodoras Sicilietis parašė 40 knygų veikalą Istorijos biblioteka (Bibliothēkē historica), apimantį Rytų, Graikijos ir Romos istoriją iki 58 prieš Kristų. Kiti žymesni to laikotarpio graikiškai rašę autoriai: Nikolajus Damaskietis, Dionisijas Halikarnasietis, Plutarchas, Arianas, Pausanijas, Dionas Kasijus.
2271
senovės Graikijos kultūra; Graikijos mokslas
senovės Graikijos architektūra