kentauras su dvigubu aulu (Atikoje sukurtos raudonfigūrio stiliaus vazos piešinio, apie 5 a. pr. Kr., kopija)
senóvės Grakijos mùzika. Iš senovės graikų literatūros ir dailės kūrinių, filosofų veikalų ir muzikos traktatų sprendžiama, kad choro muzika (vienbalsė) senovės Graikijoje buvo atliekama per sporto varžybas, religines apeigas, tragedijų spektaklius. Muzika buvo svarbi senovės Graikijos kultūros dalis; ji buvo reikšminga visuomeniniame gyvenime ir glaudžiai siejosi su poezija, šokiu. Ilgainiui susiklostė dainų rūšys: himnai dievų garbei, pajanai (iškilmingos giesmės), prozodijos (eisenų dainos), trenai (raudos); jas atlikdavo dažniausiai aoidai ir rapsodai. Muziką kūrė ir atliko poetai, dramaturgai. Naudota muzikos instrumentai: chordofonai formingė, lyra, kitara, arfa (senovės Graikijoje vadinta trigononu, magadisu, psalterionu), aerofonai aulas, siringė; 2 a. pr. Kr. Aleksandrijoje buvo išrasti hidrauliniai vargonai (hidraulas). Muzikos sistema grįsta tetrachordu; iš 2 tetrachordų buvo sudaromi dermių garsaeiliai (senovės graikai vartojo ir mažesnius už pustonį intervalus, chromatizmą, enharmonizmą). Populiariausios dermės – dorinė, fryginė, lydinė; jos skyrėsi nuo dabar šiais vardais vadinamų dermių.
Aischilo, Sofoklio, Euripido ir kitų tragedijose muzika buvo neatskiriama nuo dramos ir šokio. Nuo 7 a. pr. Kr. klestėjo lyrinės solo ir choro dainos; solo dainų kūrėjai – Lesbo salos poetai Alkajas ir Sapfo, Jonijos poetas Anakreontas, chorui himnų, epinikijų (odžių), skolijų (užstalės dainų) sukūrė Tebų poetas Pindaras, iš jo himnų susiklostė ditirambai (giesmės dievo Dioniso garbei), davę pradžią antikinei tragedijai. 5–4 a. pr. Kr. kurti vadinamieji naujieji ditirambai (emocingesni ir virtuoziškesni už ankstyvuosius); kūrėjai – Kinesijas Atėnietis (apie 450–390), Filoksenas Kiterietis (439–380), Timotėjas Miletietis (apie 430–360). Maždaug nuo 4 a. pr. Kr. vartota graikiškoji notacija (vokalinė ir instrumentinė). Garsų aukštis žymėtas skirtingų graikų abėcėlių raidėmis. Sutartiniai ženklai vartoti garsų ir pauzių santykinei trukmei žymėti. Muzikos estetikos ir muzikos teorijos klausimus nagrinėjo Pitagoras, Herakleitas (apie 544–apie 480), Demokritas (apie 460–apie 360), Platonas, Aristotelis; du pastarieji pabrėžė muzikos socialinę ir auklėjamąją reikšmę, nagrinėjo muzikos estetines problemas. Kaip muzikos teoretikas daugiausia nusipelnė Aristotelio mokinys Aristoksenas (susistemino dermes, sukūrė ritmo teoriją). Analizuodami muzikos reiškinius Aristokseno sekėjai (vadinamieji harmonikai) rėmėsi klausa, jų priešininkai – Pitagoro sekėjai (vadinamieji kanonikai) – rėmėsi matematiniais dėsniais. Daugelis graikų muzikos terminų (muzika, melosas, ritmas, gama) vartojami ir dabar. Helenizmo laikotarpiu muzika pamažu prarado savitumą.
L: Muzykal′naja kul′tura drevnego mira Leningrad 1937; Antičnaja muzykal′naja ėstetika Moskva 1960; M. Wegner Griechenland Leipzig 1963; E. A. Lipmann Musical Thought in Ancient Greece New York 1964; E. Gercman Antičnoe muzykal′noe myšlenie Moskva 1986; A. J. Neubecker Altgriechische Musik Darmstadt 1994; H. Brand Griechische Musik im Kult Dettelbach 2000.
660
senovės Graikijos architektūra