senovės Romos istorija

senóvės Ròmos istòrija

Bronzos ir ankstyvasis geležies amžius (maždaug iki 8 a. pr. Kr.)

Bronzos amžiuje Apeninų pusiasalio didžioji dalis buvo Rytų civilizacijos, pusiasalio pietinė dalis – Kretos-Mikėnų kultūros įtakoje. 10 a. pr. Kr. į pusiasalį, manoma, iš Egėjo jūros baseino atsikėlė etruskai. Jie mokėjo apdirbti geležį, auginti vynmedžius, buvo sukūrę politinę struktūrą, iš kurios vėliau susiformavo miestai-valstybės. 8 a. pr. Kr. pradžioje pusiasalyje pasirodė graikai, kurie čia kūrė savo kolonijas. Etruskai iš graikų perėmė raštą ir kitus kultūros laimėjimus. Etruskų kultūra turėjo daug įtakos kitoms Apeninų pusiasalio gentims (daugiausia lotynams). Dabartinio Romos miesto teritorijoje žmonės apsigyveno 11 a. prieš Kristų. Apie 8 a. pr. Kr. lotynai, gyvenantys prie Tibro upės, Lacijuje, pradėjo kurti įtvirtintas gyvenvietes, kurios vėliau virto miestais-valstybėmis.

Karalių laikotarpis (apie 800–510 ar 509 pr. Kr.)

etruskų kapavietės Tarkvinijuose sienų tapyba

Pasak legendomis paremtų istorijos šaltinių, Romą 754 ar 753 pr. Kr. ant Palatino kalvos įkūrė Romulas (iš čia ir miesto pavadinimas). Archeologų teigimu, Roma atsirado 8 a. pr. Kr. susijungus kelių kalvų įtvirtintoms gyvenvietėms, kurias įkūrė lotynai ir sabinai. 7 a. pr. Kr. antroje pusėje susidarė šių gyvenviečių bendras centras (forumas). Pasak padavimo, neparemto jokiais kitais šaltiniais, 8–6 a. (apie 240 metų) Romą paeiliui valdė 7 karaliai (Romulas, Numa Pompilijus, Tulas Hostilijus, Ankas Marcijus, Lucijus Tarkvinijus Senasis, Servijus Tulijus ir Lucijus Tarkvinijus Išdidusis). Paskutiniai trys daugumos istorikų priskiriami etruskų dinastijai. Tai leidžia teigti, kad Romą kurį laiką valdė etruskai. Iki 6 a. pr. Kr. pabaigos Roma užėmė maždaug 1/3 Lacijaus ir pretendavo į kitą jo dalį.

Visi Romos visateisiai gyventojai – romėnų tauta (populus Romanus) – buvo suskirstyta į gimines (pasak padavimo, jų buvo 300), giminių susivienijimus, arba kurijas (30 po 10 giminių) ir gentis, arba tribas (3 po 10 kurijų). Iš pradžių visi visateisiai romėnų bendruomenės nariai buvo vadinami patricijais. Jų didžioji dalis buvo stambūs ir vidutiniai žemvaldžiai. Kiti laisvieji gyventojai, nepriklausantys gimininei organizacijai, buvo vadinami plebėjais. Tai dažniausiai buvo smulkūs žemvaldžiai, amatininkai, prekybininkai. Manoma, jie atsirado iš į laisvę paleistų vergų, persikėlėlių iš kitų miestų. Dėl patricijų socialinės diferenciacijos, nepasiturinčių plebėjų gausumo Romoje atsirado ypatinga socialinių santykių forma klientelė. Valdžios žmonės buvo tik patricijai. Tautos susirinkimai (komicijos) buvo šaukiami pagal kurijas. Juose dalyvavo tik patricijai. Be karaliaus, veikė senatas, kurį sudarė giminių seniūnai. Senatas turėjo 300 narių. Iš pradžių karaliaus valdžia buvo artima genties vado valdžiai, t. y. apribota senato ir komicijų (jose rinkdavo ir karalius); valdant etruskų dinastijai karaliaus valdžia labai sustiprėjo. Karaliai, siekdami sustiprinti savo valdžią, kaip atsvarą patricijams rėmė plebėjus, dalijo jiems visuomenines žemes (lotynų kalba ager publicus). Apie 550–534 Servijus Tulijus įvykdė radikalią visuomeninės santvarkos reformą. Giminės tribos buvo pakeistos teritorinėmis. Teisė dalyvauti tautos susirinkimuose buvo suteikta ir plebėjams. Visi Romos gyventojai (ir plebėjai) pagal turtą buvo suskirstyti į 5 klases. Kiekviena klasė (pirmoji daugiausia) karo tarnybai turėjo parengti nustatytą skaičių karių ir gaudavo atitinkamą skaičių balsų tautos susirinkimuose. Tai garantavo pirmosios klasės piliečių vyravimą Romos politiniame gyvenime. Apie 530–520 Romos miestas tapo vienu didžiausių dabartinės Italijos teritorijoje.

Respublikos laikotarpis (510 ar 509–30 ar 27 pr. Kr.)

510 ar 509 pr. Kr. aristokratai nuvertė Tarkvinijų Išdidųjį; Roma tapo respublika. Karaliaus valdžia atiteko dviems kasmet tautos susirinkimo renkamiems pareigūnams, kurie iš pradžių buvo vadinami pretoriais, vėliau konsulais (konsulas). Jais dažniausiai būdavo įtakingiausių patricijų šeimų atstovai. Patricijai, būdami karo vadai ir aukšti valstybės pareigūnai, didino savo turtus užkariaudami naujas teritorijas ir konfiskuodami vietos gyventojų žemes. Tai kėlė plebėjų, neturinčių tokių pasipelnymo galimybių, nepasitenkinimą. Amatų ir prekybos (jais daugiausia vertėsi plebėjai) plėtra stiprino plebėjus. Tarp jų atsirado turtingų žmonių sluoksnis. Patricijų ir plebėjų kova silpnino Romą; patricijai buvo priversti pamažu nusileisti. 494 plebėjų interesams ginti buvo įkurta tribūno pareigybė (jie turėjo teisę vetuoti senato nutarimus, jeigu jie prieštaravo plebėjų interesams). 5 a. romėnai nugalėjo gretimas gentis (etruskus, ekvus, volskus) ir įsigalėjo Tibro upės dešiniajame krante. Didžioji dalis užkariautų žemių buvo išdalyta romėnams. Tai labai sustiprino Romos kariuomenę (ir plebėjus; žemės gavo ir dalis jų).

390 Roma patyrė vieną didžiausių pralaimėjimų; jos kariuomenę sumušė ir miestą nusiaubė galai. Jiems pasitraukus romėnai miestą atstatė ir apjuosė naujomis mūro sienomis. 367 plebėjai išsikovojo teisę būti renkami konsulais. 287 plebėjų susirinkimų nutarimai gavo visiems privalomų įstatymų galią. Plebėjams iškovojus lygias teises su patricijais, jų viršūnės susiliejo ir sudarė nobilitetą (nobilitetas). Teisiškai nobiliai nesiskyrė nuo kitų laisvų piliečių, bet būdami turtingi buvo renkami aukštaisiais magistratais, senato atstovais. Romos politinė santvarka įgijo aristokratinės respublikos bruožų. Labai pasikeitė plebėjų (plebso) padėtis. Jais imta vadinti Romos miesto ir kaimo gyventojų žemuosius sluoksnius, kurie nors ir turėjo politines teises, bet faktiškai negalėjo jomis naudotis, nes pareigūnams nebuvo mokamos algos. Formaliai aukščiausiąja valdžios institucija buvo laikomas tautos susirinkimas, šaukiamas pagal kurijas, centurijas ir tribas. Valstybės valdymui vadovavo senatas; jis rūpinosi valstybės turto, finansų, užsienio politikos, karo, religijos, vidaus saugumo reikalais.

Romos respublika 264–27 pr. Kr.

Išsprendus vidaus problemas (patricijų ir plebėjų nesutarimus) sustiprėjo Romos galia (ir karinė). Po 340–338 karų su Lotynų sąjungos miestais, 343–290 Samnitų karų romėnai užėmė Vidurio Italiją. 275 jie nugalėjo Epyro karalių Pyrą ir iki 265 užkariavo Pietų Italiją. Dalis užkariautų žemių buvo konfiskuota ir išdalyta romėnų kolonistams arba asmenims, gavusiems Romos pilietybę. Siekta, kad kiekvienas pilietis turėtų žemės ir galėtų atlikti karo tarnybą, todėl labai išaugo Romos piliečių, pajėgių atlikti karo tarnybą, skaičius (maždaug iki 292 000). Užimtos Italijos miestų bendruomenės turėjo nevienodą statusą (municipijas). Tai padėjo Romai išlaikyti savo valdžioje nukariautus miestus, naudotis jų tarpusavio nesutarimais. Užimtų, strategiškai svarbių bendruomenių teritorijoje buvo kuriamos romėnų kolonijos (antikinės kolonijos); jų gyventojai turėjo visas Romos piliečių teises, lotyniškųjų kolonijų – tik dalį. Šie t. p. turėjo atlikti karo tarnybą.

265 Roma, užkariavusi Pietų Italiją, pradėjo karus su galingiausia Viduržemio jūros baseino pietinės dalies valstybe Kartagina, norėdama įsigalėti Viduržemio jūros vakarų dalyje (Pūnų karai). Per pirmąjį pūnų karą (264–241) Roma užvaldė Siciliją ir Liparų salas, vėliau Korsiką ir Sardiniją (jos tapo pirmosiomis Romos provincijomis), per antrąjį (218–201) – Kartaginos valdas Ispanijoje, per trečiąjį (149–146) – visiškai sunaikino Kartaginą (žemėlapis Romos respublika 264–27 pr. Kr.). Pirmasis ir antrasis pūnų karai buvo paskutiniai Romos respublikos karai, kurių baigtis nuo pat karų pradžios nebuvo galutinai aiški. Po šių karų Roma tapo galingiausia Viduržemio jūros baseino vakarinės dalies valstybe. 3 a. pr. Kr. pabaigoje ji pradėjo karus Viduržemio jūros rytų pakrantėse, siekdama įsigalėti Graikijoje ir kitose helenistinėse valstybėse (Makedonijos karai 215–205, 200–197, 171–168, 150–148). Šie karai, kitaip negu pūnų, Romai buvo lengvesni. Po keturių Makedonijos karų romėnai įsitvirtino Balkanų pusiasalyje; Makedonija tapo Romos provincija. Po Sirijos karo (192–188; su Seleukidų valstybės valdovu Antiochu III Didžiuoju) Roma pradėjo plėsti įtaką Mažojoje Azijoje. 133 ji užvaldė Pergamą ir tapo galingiausia Viduržemio jūros baseino valstybe.

Per karus labai išaugo senato reikšmė. Senatas, kurį sudarė daugiausia buvę konsulai, koordinavo kariuomenės veiksmus, vadovavo šalies vidaus ir užsienio politikai, finansams, skyrė aukščiausius pareigūnus. Roma faktiškai tapo oligarchine buvusių konsulų respublika. Italijoje kūrėsi didelės žemės valdos (latifundijos), kuriose dirbo vergai. Jų darbas Italijoje tapo ūkio pagrindu. Valstybė ir privatūs asmenys daug lėšų skyrė keliams ir tiltams tiesti, visuomeniniams pastatams statyti. Tai skatino ūkio plėtrą. Valstiečiai paprastai turėjo nedidelius žemės sklypus. Dalis jų, nepajėgdami konkuruoti su stambiais ūkiais, nusigyvendavo ir papildydavo miestų gyventojų žemuosius sluoksnius. Sėkmingi karai, didelis karo grobis (ir vergų), užkariautų kraštų žemių konfiskavimas, kontribucijos, iš provincijų gaunami mokesčiai kurį laiką leido Romai iki minimumo sumažinti visuomenės socialinius prieštaravimus. 2 a. pr. Kr. antroje pusėje padėtis valstybėje pradėjo keistis. Karai, ypač su neturtingomis Balkanų ir Pirėnų pusiasalio gentimis, nustojo būti pelningi. Augo amatų ir prekybos reikšmė. Į karo tarnybą dažnai šaukiami valstiečiai susipažindavo su gretimų šalių kultūra (dažnai aukštesne nei romėnų), kitokia gyvensena, piniginiais prekybiniais santykiais. Tai turėjo įtakos jų pasaulėžiūrai, gyvenimo siekiams ir prioritetams. Dalis jų pasibaigus karo tarnybai mesdavo savo ūkius, vengdavo karo tarnybos, bandydavo verstis amatais, prekyba arba, persikėlę į miestus, papildydavo liumpenų gretas, bandydavo reikštis politiniame gyvenime. Romoje pradėjo trūkti karo tarnybą galinčių atlikti piliečių. Skaidėsi ir patys turtuoliai; šalia senatorių (aukščiausias luomas; jį sudarė nobiliai) iškilo raitelių luomas; raiteliai daugiausia vertėsi prekyba ir palūkininkavimu. Italijoje didėjo municipalinės aristokratijos (privilegijuotosios italikų bendruomenės) galia. 2 a. 4 dešimtmetyje prasidėjo pilietiniai karai. 138 ar 136–132 ir 104–99 vyko Sicilijos vergų sukilimai, paskatinę Chijo, Delo salų, Pergamo ir kitų vietų vergų sukilimus. Romos mieste socialiniai konfliktai virsdavo ginkluotais įvairių visuomenės grupių piliečių susidūrimais.

Romos krizė sukėlė kai kurių valdančiųjų sluoksnių atstovų nerimą. 133 liaudies tribūno Tiberijaus Sempronijaus Grakcho iniciatyva buvo priimtas įstatymas, kuris ribojo latifundijų plėtrą bendruomenės (visuomenės) žemėse ir siekė sustiprinti smulkiųjų žemės savininkų padėtį. Pagal įstatymą kiekviena šeima galėjo turėti iki 1000 jugerių (250 ha) žemės. Jos perteklius buvo atimamas ir po 30 jugerių (apie 9 ha) dalijamas neturtingiesiems be teisės parduoti. Tai turėjo sumažinti nuskurdusių Romos piliečių skaičių ir sustiprinti jos kariuomenę – turintys žemės piliečiai privalėjo su savo ginklais tarnauti kariuomenėje. Reforma sukėlė latifundininkų nepasitenkinimą; 133 jos iniciatorius su šalininkais buvo nužudyti. Tiberijaus Sempronijaus Grakcho reformą tęsė brolis Gajus Sempronijus Grakchas. Jo iniciatyva buvo priimti įstatymai dėl grūdų pardavimo vargšams mažomis kainomis, kolonijų neturtingiesiems steigimo Italijoje ir provincijose. Gajaus Sempronijaus Grakcho įstatymo projektas suteikti Romos pilietybę sąjungininkams italikams sukėlė įvairių sluoksnių, nenorinčių dalytis savo privilegijomis, nepasitenkinimą; 121 Gajus Sempronijus Grakchas su savo sekėjais irgi buvo nužudytas. Po brolių Grakchų mirties agrarinė reforma nutrūko, kartu vėl iškilo problemos, susijusios su kariuomenės surinkimu. Romos politiniame elite susiklostė 2 stovyklos: populiarų (reformų šalininkų) ir optimatų (reformų priešininkų).

Karvedys Marijus, laimėjęs mūšių per Jugurtos karą (Romos karą su Numidijos karaliumi Jugurta; 111–105), įvykdė karinę reformų (nereguliari pašauktinių kariuomenė buvo pradėta keisti samdomąja). Reformuota Romos kariuomenė 102 nugalėjo įsiveržusias germanų teutonų, o 101 – kimbrų gentis. Pasinaudoję Romos sunkumais sukilo sąjungininkai italikai. 90–88 romėnai per Sąjungininkų karus sumušė italikus, bet buvo priversti patenkinti jų svarbiausią reikalavimą – suteikti jiems Romos pilietybę. 89 Roma pradėjo karą su Ponto karaliumi Mitridatu VI Eupatoru. Vadovauti karo veiksmams senatas pavedė Sulai, o tautos susirinkimas – Marijui. Prasidėjo Sulos ir Marijaus šalininkų kova; ją 82 laimėjo Sulos šalininkai. Sula, siekdamas sustiprinti savo valdžią ir susilpninti priešininkus, įvedė teroro režimą (proskripcijos). Iš politinių priešininkų konfiskuotos žemės buvo dalijamos Sulą parėmusiems kariams; per šią akciją žemės gavo daugiau žmonių nei per brolių Grakchų vykdytą agrarinę reformą.

Cezaris (skalūnas, 1 a. pirma pusė, Senasis muziejus Berlyne)

Per vidaus ir užsienio karus valstybėje didelę socialinę ir politinę įtaką įgijo samdomoji kariuomenė. Nuo teroro labai nukentėjo nobiliai. Pačioje Italijoje labai sumažėjo smulkiųjų valstiečių, padaugėjo miestuose gyvenančių liumpenų, o italikams suteikus piliečių teises – Romos piliečių. Respublikos (polio) santvarka jau neatitiko naujų sąlygų; 82–79 Sulos diktatūra buvo pirmasis bandymas ją pakeisti imperija, t. y. centralizuota valstybe. 74 ar 73–71 valstybėje vyko vienas didžiausių vergų sukilimų – Spartako sukilimas. 70–60, remdamasis samdiniais, iškilo karvedys Pompėjus Didysis. Nugalėjęs Viduržemio jūros piratus ir Mitridatą VI Eupatorą 64 jis surengė karo žygių į Užkaukazę ir Siriją. 60 Pompėjus Didysis su Krasu ir Cezariu sudarė senatui priešišką sąjungą, kuri netrukus tapo faktiškąja vyriausybe (pirmasis triumviratas). 58–51 Cezaris užkariavo visą Galiją, atrėmė germanų puolimus, surengė sėkmingų karo žygių į Britaniją. Prasidėjo Cezario ir Pompėjaus Didžiojo nesutarimai dėl valdžios (53 žuvus Krasui I triumviratas iširo). Per 49–45 pilietinį karą Cezaris iš pradžių kariavo su Pompėju Didžiuoju, o 48 šiam žuvus – su jo šalininkais. Per šį karą respublikos šalininkai jau buvo tik vieno iš jų sąjungininkai. Cezaris tapo neribotu valstybės valdytoju. Nors formaliai ir toliau liko respublikinė santvarka, buvo įvesta Cezario karinė diktatūra. Cezaris politinėmis priemonėmis stiprino centrinę valdžią, naikino provincijų atskirumą, laviravo tarp įvairių socialinių grupių. Respublikonai surengė sąmokslą ir 44 Cezarį nužudė.

Augustas iš Prima Portos (marmuras, 1 a., Vatikano muziejai)

Prasidėję respublikonų (vadovavo sąmokslo organizatoriai Brutas ir Kasijus) ir cezarininkų (iš pradžių vadovavo Antonijus, vėliau – Cezario įpėdinis Oktavianas) karai. Per karus 43 susidarė II triumviratas (Antonijaus, Lepido ir Oktaviano sąjunga). 42 prie Filipų Oktavianas ir Antonijus sumušė Bruto ir Kasijaus kariuomenę. 36 triumvirai nugalėjo Sekstą Pompėjų. Tais pačiais metais Oktavianas, siekdamas valdyti vienas, atėmė triumviro įgaliojimus iš Lepido ir 32 pradėjo kovą su Antonijumi. 31 Aktijo mūšyje Oktaviano kariuomenė nugalėjo Antonijų. 30 Oktavianas užėmė Egiptą (čia buvo pasitraukęs Antonijus) ir tapo vienvaldžiu Romos valstybės valdytoju. 30‑ieji pr. Kr. dažnai laikomi Romos imperijos laikotarpio pradžia, bet kartais ši data nukeliama į 27 pr. Kr., kai senatas patvirtino Oktavianą valstybės aukščiausiuoju valdytoju ir suteikė jam Augusto (lotynų kalba šventasis) prievardį, kuris vėliau tapo Romos imperatorių titulu.

Imperijos laikotarpis (30 ar 27 pr. Kr.–476 po Kr.)

Augustas (valdė 27 pr. Kr.–14 po Kr.) įvedė principatą (vienvaldišką monarchijos formą, kai imperatorius valdžia iš dalies ar formaliai dalijosi su senatu, kitomis respublikos laikų institucijomis), trukusį iki 284 po Kristaus. 27 Augustas paskelbė atkuriąs respubliką, o save laikąs tik princepsu (pirmuoju piliečiu ir pirmuoju senatoriumi). Nors ir liko senieji respublikos institutai (senatas, magistratūros), princepsai sutelkė aukščiausiąją karinę valdžią – imperiumą (iš to kilo imperatorių titulas, su Augusto ir Cezario prievardžiais sudaręs princepsų titulatūrą). Princepsai perimdavo tribūnų valdžią iki gyvos galvos, turėjo vyriausiojo žynio (pontifiko) vardą, galėjo eiti konsulų, prokonsulų, cenzorių pareigas, vadovavo užsienio politikai, leido įstatymus, kontroliavo valdymo aparato veiklą, provincijų valdymą, aukso ir sidabro monetų kaldinimą, skyrė karvedžius. Augusto ir jo įpėdinių valdžios atramą sudarė kariuomenė (2 a. joje buvo apie 500 000 karių). Oficialiai aukščiausiąją valdžią turinčiam senatui liko daugiau antraeilės teisės (neturinčių kariuomenės provincijų valdymas, vario monetų kaldinimas, formalus kai kurių įstatymų tvirtinimas). Senato vaidmuo kiek didesnis buvo sostą paveldint naujam asmeniui arba prasidėjus dėl jo kovoms. Iš senatorių imperatoriai rinkdavosi sau patarėjus ir kitus valstybės pareigūnus. Augustas, siekdamas padidinti senato autoritetą, senatoriams, jų šeimų nariams ir palikuoniams suteikė privilegijų, kurios faktiškai įteisino atskirą senatorių luomą, nors senatorių pareigos ir nebuvo paveldimos.

Principato laikai laikomi Romos aukso amžiumi. Jo pradžioje Romą valdė Julijų Klaudijų dinastija (27 pr. Kr.–68 po Kr.). 68, kilus visuotiniam nepasitenkinimui ir sukilimams prieš Neroną, Romoje prasidėjo pilietinis karas (68–69), kurį laimėjo Vespasianas, pradėjęs Flavijų dinastiją (69–96). 96 mirus paskutiniam šios dinastijos atstovui Domicianui senatas imperatoriumi išrinko Nervą, kuris tapo Antoninų dinastijos (96–192) pradininku. Tai sukėlė pasienio provincijų legionierių nepasitenkinimą. Nerva, savo aplinkos patartas, įsūnijo Aukštutinės Germanijos legionierių vadą Trajaną, kuris, kilęs iš Ispanijos, tapo pirmuoju imperatoriumi užsieniečiu. Nerva pradėjo vadinamąją įsūnytų imperatorių dinastiją (visi Antoninų dinastijos imperatoriai, išskyrus Komodą, kuris sostą paveldėjo iš tėvo Marko Aurelijaus, buvo įsūnyti savo pirmtakų).

Markas Aurelijus ir jo artimieji aukoja dievams dėkodami už pergalę prieš germanus (reljefas, apie 176–182, Kapitolijaus muziejai Romoje)

192 nužudžius Komodą ir jo įpėdinį, kurį išrinko senatas, Romoje vėl prasidėjo pilietinis karas, kurį laimėjo Septimijus Severas, pradėjęs Severų dinastiją (193–324). Nuo Augusto laikų valstybės valdyme vis daugiau įtakos pradėjo įgyti provincijų atstovai, augo imperatoriaus kanceliarijos reikšmė. Šis procesas sukėlė imperatorių ir senato, kuris nenorėjo atsisakyti privilegijuotos padėties, konfliktų, kartais virstančių sąmokslais. Ypač daug vietų senate ir valstybės aparate provincijų išeiviams suteikė Antoninai. Valstybės kanceliarijoje atsirado daug atleistinių (libertinų; į laisvę paleistų vergų) ir net vergų. Šis procesas ypač paspartėjo Klaudijaus ir Nerono laikais. Rūmuose didelę įtaką įgijo pretorijonai (imperatorių asmens apsaugos būriai), kurie dažnai padėdavo populiariems vadams užimti sostą. Valdyti milžinišką Romos imperiją padėjo plačios autonomijos suteikimas kai kurių provincijų, ypač romanizuotų, miestams.

ginkluoti pretorijonai (bareljefas, marmuras, 2 a. po Kr. pr.)

Principato laikų visuomenės struktūra buvo sudėtinga. Klasinis skirstymas susipynė su luominiu ir skirstymu į Romos piliečius ir peregrinus (provincialus, neturinčius nei Romos, nei lotynų pilietybės). Aukščiausieji luomai buvo senatorių (sudarė turtingiausi žmonės, kilę iš senos diduomenės, arba imperatoriaus iškelti italikai ir provincialai) ir raitelių (t. p. turtingi žmonės, iškilę valdininkai ir karo vadai). Trečiasis privilegijuotųjų luomas buvo dekurionai (sudarė daugiausia Italijos, vėliau ir provincijų miestų tarybų nariai, pareigūnai). Gausiausias neprivilegijuotųjų sluoksnis buvo miesto ir kaimo žemieji sluoksniai (plebėjai, liumpenai). Principato laikais jie neteko politinės reikšmės. Valdžia, stengdamasi švelninti socialinius prieštaravimus, miesto žemiesiems sluoksniams duodavo grūdų, mėsos, kitų produktų, per valstybines šventes rengdavo pasilinksminimus. Manoma, to laikotarpio Romoje tokių žmonių buvo apie 100 000–150 000. Kaimo plebėjus sudarė mažažemiai valstiečiai ir kolonai (smulkūs žemės nuomininkai), žemės ūkio darbininkai. Atskiras socialines grupes sudarė atleistiniai (libertinai) ir vergai. Kai kurie libertinai, ypač imperatoriškieji, tapdavo turtuoliais, kiti vertėsi amatais ir prekyba, tapdavo samdiniais. Dalis vergų, įgijusių turto (pekulijų), faktiškai tapdavo gamybos priemonių savininkais. Skirstymas į laisvuosius ir nelaisvuosius buvo visuotinis, bet tik Italijos ir Graikijos ūkyje, ypač žemės ūkyje, dominavo vergų darbas. Romos užimtuose kraštuose sparčiai kūrėsi miestai. Kartu su urbanizacija plito ir romanizacija.

Politinis stabilumas, provincijų elito įsitraukimas į Romos politinį ir ekonominį gyvenimą (3 a. pradžioje apie 60 % senato narių jau sudarė provincijų atstovai), Romos pilietybės teisių suteikimas provincijų gyventojams šį procesą dar labiau spartino. Romanizacijos procesą labai paspartino 212 imperatoriaus Karakalos įsakas, kuriuo romėnų pilietybės teises gavo beveik visi imperijos laisvieji gyventojai. Urbanizacija ir romanizacija po visą imperiją paskleidė graikų kultūrą – Rytuose graikų, Vakaruose – lotynų kalbos pagrindu. Romėnų kultūra plėtojosi graikų kultūros pagrindu. Vienintelis originalus romėnų kultūros kūrinys buvo teisė (romėnų teisė). Imperijos laikų dvasinė kultūra dažniausiai buvo dvikalbė, ypač Vakaruose. Romoje, kitaip nei senovės Graikijoje, ne toks svarbus buvo sportas, teatruose dominavo gladiatorių kovos. 1–2 a. gladiatorių kovos paplito ir Rytuose. Svarbiausiu principato laikų reiškiniu laikomas krikščionybės atsiradimas ir plėtra. Iki 2 a. pabaigos ji paplito visoje imperijoje, bet dar neperžengė sektos ribų.

romėnų karas su dakais (marmuras, 1 a. po Kr. pradžia, Trajano kolonos Romoje bareljefas)

romėnų laivas su legionieriais (reljefas iš Palestrinos, apie 30 pr. Kr., Vatikano muziejai)

prekybinis laivas su vynu Moselio upėje (reljefas iš Nijmegeno, 3 a. po Kr., Reino krašto muziejus Triere)

1–2 a. Romos imperija dar labiau išsiplėtė (žemėlapis Romos imperija 27 pr. Kr.–138 po Kr.). 17 a. po Kr. prie jos buvo prijungta Kapadokija, 40–45 – Mauretanija, 43 – Britanija, 46 – Trakija. Trajano laikais (98–117) Roma, nugalėjusi dakus ir Partų karalystę, prisijungė Dakiją (106), Arabiją (106), Armėniją (114), Mesopotamiją ir Asiriją (116). 2 a. pradžioje Romos imperija pasiekė savo plėtros ir galybės viršūnę, bet 116 pabaigoje rytinėse provincijose (ir Mesopotamijoje) prasidėjo sukilimai; 117 Romos kariuomenė buvo priversta pasitraukti iš Mesopotamijos. Imperatorius Hadrianas (117–138), supratęs, kad Roma nepajėgi daugiau sėkmingai pulti, pirmasis perėjo nuo grobiamųjų karų prie gynybinių. Hadrianas visus konfliktus su gretimomis valstybėmis ir tautomis siekė sureguliuoti derybomis. Sudaryta taika su Partų karalyste; Roma atsisakė Armėnijos, Asirijos ir Mesopotamijos. Kartu buvo stiprinama kariuomenė, statomos pasienio įtvirtinimų linijos (Britanijoje, Germanijoje, prie Dunojaus, Šiaurės Afrikoje) ir tvirtovės (Romos pylimai). Per Markomanų karą (166–180) Aurelijus ir Komodas tik sutelkę visas jėgas atrėmė germanų ir sarmatų genčių puolimą. 231–232 Roma vėl trumpam buvo prisijungusi Mesopotamiją.

Romos imperija 27 pr. Kr.–138 po Kr.

3 a. 4 dešimtmetyje Romos imperiją ištiko krizė, kurią sukėlė vidaus ir išorės priežastys. Šalies viduje tai pasireiškė vadinamųjų kareivių imperatorių ir senatorių imperatorių kova. Senatas, provincijos ir kariuomenė kovojo už valdžią vieni su kitais ir siekė į sostą pasodinti savo kandidatą. 235–284 laikotarpiu imperijoje buvo 19 teisėtų imperatorių ir apie 30 uzurpatorių. 235, žuvus Aleksandrui Severui, kariai imperatoriumi paskelbė Maksiminą (235–238). Krizė labai pakenkė kariuomenės kovingumui. Imperatoriai, laviruodami tarp įvairių politinių jėgų, karo vadais dažnai skirdavo negabius asmenis, dvariškiai nevengė priešams išduoti romėnų karo planų ir paslapčių. Padėtį dar labiau sunkino galingos Sasanidų valstybės (Persijos) atsiradimas Rytuose ir barbarų antplūdis Europoje. 238 Sasanidų kariuomenė užėmė Didžiąją Armėniją, nuolat puldinėjo Siriją ir Mažąją Aziją.

3 a. antroje pusėje sustiprėjo barbarų genčių veržimasis į Romos valdas Europoje. Nuo Reino pusės Romą vis dažniau puldinėjo frankai ir germanai, nuo Dunojaus – sarmatai ir gotai, kurie užėmė didžiąją dalį Dakijos. Sarmatų, alanų ir slavų gentys puldinėjo Juodosios jūros pakrantes, Balkanus ir Mažosios Azijos provincijas.

Imperatoriaus Galieno (253–268) priemonės sustiprinti kariuomenę ir priimti į ją tarnauti barbarų vadus nesulaukė senato pritarimo. Krizės sąlygomis stiprėjo provincijų separatizmas. 259 Galijos, Britanijos ir Ispanijos teritorijoje susikūrė Galijos imperija. 268 atsiskyrė Palmyra. 260 Roma pralaimėjo karą Sasanidams. Romos imperija, apėmusi visą Viduržemio jūros regioną, iro. Padėtį dar labiau apsunkino kilusi maro epidemija. Smuko žemės ūkis, amatai, prekyba. Prasidėjo valstiečių ir vergų sukilimai, kareivių maištai. Gyventojai masiškai bėgo iš gyvenamųjų vietų. Kariuomenės iškeltų imperatorių Aureliano (270–275) ir Probo (276–282) pastangomis kariuomenė buvo sustiprinta (į ją imta verbuoti kariai iš vietos genčių, kurios buvo apgyvendinamos imperijos pasienio srityse), sustabdytas barbarų skverbimasis ir atgautos prarastos provincijos (išskyrus Dakiją).

sarkofago reljefas su mūšio scena (marmuras, 3 a., Nacionalinis romėnų muziejus Romoje)

Padėtį imperijoje stabilizavo iš libertinų kilęs karo vadas Dioklecianas (284–305). 284 vietoj principato jis įvedė panašią į senovės Rytų despotiją neribotą monarchiją – dominatą (aukščiausioji valdžia atiteko imperatoriui, kuris valdė remdamasis biurokratiniu aparatu; senatas ir kitos respublikos laikų institucijos prarado politinę reikšmę), kuris gyvavo iki 476. Dioklecianas, supratęs, kad milžinišką Romos imperiją valdyti vienam neįmanoma, savo bendravaldžiu paskyrė Maksimianą. Jam pavedė valdyti imperijos vakarinę dalį, o sau pasiliko rytinę. Dioklecianas ir Maksimianas vadinosi augustais, o jų padėjėjai – cezariais (jie buvo laikomi augustų įpėdiniais). Ši sistema turėjo garantuoti imperijos vienybę, užkirsti kelią provincijų separatizmui, uzurpatorių iškilimui ir padėti ginti jos sienas. Imperatoriaus valdžia rėmėsi biurokratiniu aparatu ir kariuomene, kuri buvo reorganizuota ir sustiprinta. Jos socialinę atramą sudarė provincijų stambieji žemvaldžiai. Dioklecianas suskirstė imperiją į 12 sričių (diecezijų), o jas – į 101 provinciją; Italija imperijoje prarado savo ypatingą padėtį. Vietininkų civilinė valdžia buvo atskirta nuo karinės. Pertvarkyta mokesčių sistema. Siekiant stiprinti imperijos vienybę imta persekioti krikščionis. Diokleciano reformos, ypač valdymo, centralizavo imperiją, bet vėliau ji labai subiurokratėjo, padidėjo korupcija.

Konstantinas I (marmuras, apie 330, Kapitolijaus muziejus Romoje)

Konstantinas I Didysis (306–337) toliau stiprino dominatą. Jis rėmėsi rytinių provincijų diduomene. 313 imperijoje leista laisvai išpažinti krikščionybę, bet neuždrausti ir pagonių kultai. 325 laimėjęs pilietinį karą Konstantinas I Didysis tapo vienvaldžiu imperatoriumi. Jis paliko Diokleciano administracinę sistemą, tik papildomai padalijo imperiją į 4 prefektūras (Rytų, Ilyrijos, Italijos ir Galijos). 330 iš Romos į Konstantinopolį (pastatytas 326–330) buvo perkelta sostinė. Naujos sostinės atsiradimas dar labiau suskaldė imperiją; Konstantinopolyje pamažu susikūrė naujas valstybės valdymo aparatas. Naujoji sostinė tapo svarbiu imperijos atramos punktu prie Bosforo. Jos įkūrimas užbaigė imperijos administracinę petrvarką: Italija ir Roma prarado savo išimtinumą, o Rytai su savo resursais tapo lygūs su Vakarais.

Siekiant pagerinti mokesčių surinkimą 325–326 miestų gyventojams buvo uždrausta palikti savo gyvenamąsias vietas, 332 kolonams – žemę. Į Romos pasienio apsaugos būrius imta verbuoti barbarus, kurie buvo apgyvendinami romėnų pasienio teritorijose su sąlyga saugoti sienas.

Po Konstantino I Didžiojo mirties imperiją dažniausiai valdė du imperatoriai: vienas vakarinę, kitas rytinę jos dalį. Romos miesto reikšmė ir toliau smuko; net imperijos vakarinę dalį valdantys imperatoriai dažniausiai reziduodavo ne Romoje, bet miestuose arčiau sienų (Mediolane – dabartinis Milanas, Ravennoje), kad galėtų lengviau kontroliuoti palei sieną esančią kariuomenę ir vadovauti karo veiksmams su barbarais. Imperijos skilimą dar labiau gilino kalbos barjeras; vakarai kalbėjo lotynų kalba, rytuose dominavo graikų kalba. Rytinių provincijų elitas pradėjo save laikyti lygiateisiu su Vakarų elitu ir jautėsi vienodai atsakingas už visos imperijos likimą. 380 imperatorius Teodosijus I Didysis paskelbė krikščionybę valstybine religija, bet imperijos padėtis liko sunki. Šalies viduje nesiliovė maištai, stiprėjo provincijų separatizmas. Padėtį dar labiau sunkino prasidėjęs masinis barbarų genčių veržimasis į imperijos žemes (Didysis tautų kraustymasis). 4 a. 8 dešimtmetyje vestgotai, spaudžiami hunų, persikėlė per Dunojų ir, romėnų valdžiai leidus, apsigyveno jos žemėse. 377, nepatenkinti dideliais mokesčiais, jie sukilo ir 378 Adrianopolio mūšyje sumušė Romos kariuomenę (vadas imperatorius Valentas). 4 a. pabaigoje barbarai į Romos žemes pradėjo skverbtis iš visų pusių. Roma, siekdama apsaugoti sienas, pradėjo masiškai juos imti į savo kariuomenę. 5 a. pradžioje barbarų būriai, vadovaujami savo karo vadų, tapo svarbiausia Romos karine jėga. Prie rūmų t. p. susikūrė įtakinga barbarų partija, kuri net siekė sosto. Miestuose plito barbarų mada; romėnų jaunimas mėgdavo rengtis kaip gotai ir hunai. Savo ruožtu per kontaktus su romėnais vyko, nors ir paviršutiniška, dalies barbarų romanizacija. 395 Romos imperija galutinai suskilo į dvi dalis.

Rytų Romos imperija sugebėjo apsiginti nuo barbarų, nes didžioji dalis jos valdų buvo Mažojoje Azijoje ir Egipte. Be to, ji mažiau kentėjo nuo įvairių epidemijų. 406–408 Vakarų Romos imperiją užplūdo nauja barbarų banga. 410 08 24 vestgotų karalius Alarikas užėmė ir nusiaubė Romos miestą. Vėliau vestgotai užėmė Galiją ir Ispaniją, kur įkūrė Vestgotų karalystę. Iki 5 a. vidurio Roma prarado Afriką, Britaniją ir Panoniją. Italijoje šeimininkavo Romai formaliai tarnaujantys barbarų būriai. 455 Romos miestą nusiaubė vandalai. 5 a. 6–8 dešimtmetyje sustiprėjo barbarų vadų statytinių, romėnų aristokratijos ir Rytų Romos imperijos imperatorių kova dėl Vakarų Romos imperijos, iš kurios buvo likęs tik vardas, sosto. 476 09 04 germanų vadas Odoakras nuvertė paskutinį Vakarų Romos imperatorių Romulą Augustulą, o imperatoriaus regalijas nusiuntė į Konstantinopolį. Šie metai laikomi Vakarų Romos imperijos žlugimo metais. Rytų Romos imperija (Bizantija) sugebėjo išlikti ir dar gyvavo maždaug 1000 metų (iki 1453).

Koliziejus Romoje

pinigų keitėjai arba nuomos mokesčių rinkėjai (reljefas iš Nijmegeno, 3 a. po Kr., Reino krašto muziejus Triere)

* dinastijai nepriklausė

** dinastijai nepriklausę oficialūs bendravaldžiai (niekada neturėjo realios valdžios)

*** dinastijai nepriklausę uzurpatoriai (nepripažinti legaliai valdžiusių imperatorių)

L: A. T. Veličkienė, S. Kaikarienė Didinga, šiauri ir paniekinta Romos istorija Vilnius 2010; G. De Sanctis Storia dei Romani 4 V. Torino–Firenze 1907–64; Histoire ancienne 4 vol. Paris 1925–38; T. Frank An Economic Survey of Ancient Rome 5 v. Baltimore 1933–40; L. Piotrowicz Dzieje rzymskie Warszawa 1934; R. Bloch Les Origines de Rome Paris 1958; P. Grimal La Civilisation romaine Paris 1960; A. H. M. Jones The Later Roman Empire 284–602 AD Oxford 1964; P. Petit Histoire générale de l’Empire romain Seuil 1965; J. Vogt The Decline of Rome, The Metamorphosis of ancient civilisation New York 1967; R. Mac Mullen Constantin, le premier empereur chrétien Paris 1971; G. Alföldy The Social History of Rome Totowa 1985; M. Rostovtseff Histoire économique et sociale de l’Empire romain Paris 1988; F. Jacques, J. Scheid Rome et l’intégration de l’Empire, 44 av. J. C.–260 ap. J. C. Paris 1992; A. Ziółkowski Storia Di Roma Milano 2000.

Romos istorija

senovės Roma

senovės Romos literatūra

senovės Romos architektūra

senovės Romos dailė

senovės Romos muzika

senovės Romos teatras

senovės Romos švietimas

senovės Romos ryšiai su baltais