senóvės Ròmos teãtras. Teatro elementų buvo senovės žemdirbių derliaus nuėmimo ir kitose šventėse. Populiarios buvo satyrinės dainos (dialogo tipo) – fesceninos. 4 a. pr. Kr. viduryje atsirado iš dialogų, dainų, muzikos, šokių sudarytų nedidelių eiliuotų buitinių komiškų scenų, vadinamųjų satūrų, jas atlikdavo liaudies vaidintojai arba histrionai (aktoriai profesionalai). 4 a. pr. Kr. pabaigoje–3 a. pr. Kr. pradžioje buvo populiarios liaudies komedijos atelanos; jų veikėjai – 4 pastovūs personažai (kaukės). Per atelanų vaidinimus būdavo daug improvizuojama; iš pradžių jas atlikdavo jauni Romos piliečiai, vėliau – histrionai. 3 a. pr. Kr. pabaigoje paplito mimai (buitinės scenelės, kartais mitų parodijos).
240 pr. Kr. per Romos žaidynes graikas atleistinis (libertinas) Livijus Andronikas lotynų kalba pastatė 2 paties perdirbtas senovės graikų dramas: tragediją ir, manoma, komediją (jis parašė dar 14 tragedijų ir 3 komedijas, kurios buvo itin populiarios). Vėliau statytos tragedijos ir komedijos t. p. buvo sukurtos perdirbant graikų dramas. 3 a. pr. Kr. pabaigoje buvo vaidinamos Nevijaus Romos istorijos motyvais paremtos tragedijos, vadinamosios pretekstos. 2 a. pr. Kr. gyvenamojo laikotarpio ir mitologinės tematikos tragedijų sukūrė Enijus, Pakuvijus (220–130 pr. Kr.), Akcijus. Akcijaus tragedijose buvo vaizduojami politiniai įvykiai, demaskuojama tironija, pabrėžiama išorinė patetika, būdinga sceniniai efektai, puošnumas. Sumenko choro vaidmuo, nes choro partijos buvo priskirtos aktorių monodijoms ir duetams.
3–2 a. pr. Kr. buvo populiarios komedijos, vadinamosios paliatos (senovės graikų naujosios komedijos perdirbiniai; pradininkas, manoma, Nevijus). Jų parašė ir Livijus Andronikas, Stacijus (apie 220–apie 168 pr. Kr.), Terencijus, Plautas. Šis savo kūriniuose derino senovės graikų naujosios komedijos ir atelanos elementus, įvedė muzikinį elementą kantikus (veikėjų monologus, kurie buvo atliekami kaip arijos arba rečitatyvu). Komedijų veiksmas vykdavo senovės Graikijoje, aktoriai vaidino apsivilkę graikiškus kostiumus, bet buvo kalbama apie romėnų žiūrovams aktualius dalykus. Spektakliuose būdavo daug bufonados, dainavimo, instrumentinės muzikos. 2 a. pr. Kr. pabaigoje–1 a. pr. Kr. paplito buitinė komedija, vadinamoji togata (vaizduota Romos žemiausių sluoksnių piliečių gyvenimas). Togatų parašė Ticinijus (2–1 a. pr. Kr.), Afronijus (2 a. pr. Kr. antra pusė), Ata (m. 78 pr. Kr.). 1 a. pr. Kr. pradžioje pradėjo plisti literatūrinės atelanos, jų parašė Novijus (1 a. pr. Kr.), Pomponijus (2–1 a. pr. Kr.). 1 a. pr. Kr. viduryje išpopuliarėjo literatūriniai mimai; juos kūrė Laberijus (106–43) ir aktorius Publijus Siras (1 a.). Mimai buvo vaidinami be kaukių, vaidindavo ir moterys. Atelanose ir mimuose dažnai buvo išjuokiami valdininkai, jų politinė veikla.
reljefas iš Pompėjos, vaizduojantis romėnų komedijos aktorius su kaukėmis (Respublikos laikotarpis, 3–1 a. pr. Kr., marmuras, Neapolio nacionalinis archeologijos muziejus)
Teatro vaidinimai būdavo rengiami kasmet per valstybines šventes (žaidynes), triumfus, žymių žmonių laidotuves, aukštų valstybės pareigūnų rinkimus. Po tragedijos dažniausiai būdavo vaidinama baigiamoji dalis – atelana arba mimas. Žaidynių ir teatro spektaklių lankymas būdavo nemokamas. Iš pradžių vaidinta ant nedidelių laikinų pakylų aikštėse (dažniausiai prie šventyklų), miesto gatvėse (komedijos). Pirmieji nuolatiniai teatro pastatai pastatyti graikų kolonijose Pietų Italijoje ir Sicilijoje, čia plėtotos graikų teatro formos. 2 a. pr. Kr. viduryje Romoje buvo pastatyti pirmieji mediniai teatro rūmai. Seniausiu Romos nuolatiniu teatru laikomas muzikiniams spektakliams pritaikytas vadinamasis mažasis teatras Pompėjoje (apie 79 pr. Kr.). 55 pr. Kr. Romoje Pompėjus Didysis pastatydino nuolatinį akmeninį teatrą (tilpo daugiau kaip 17 000, kitais duomenimis, 40 000 žmonių). 1 a. pr. Kr. Romoje pastatyti dar 2 akmeniniai teatrai – Marcelo ir Balbo.
Graikų ir Romos teatro architektūrą traktate Dešimt knygų apie architektūrą (De architectura libri decem) išsamiai aptarė romėnų architektas ir architektūros teoretikas Vitruvijus. Romos teatro architektūra buvo panaši į graikų. Vaidinta ant 1,5 m aukščio ir 6 m pločio proskenijo, iš kurio šoniniais laiptais galima buvo patekti į orchestrą. Skenos fasadas buvo gausiai dekoruotas. Sceną dengianti priekinė dekoracija (auleumas) prasidėjus spektakliui būdavo nuleidžiama, per pertraukas ir pasibaigus spektakliui – vėl pakeliama. Scenos pastatas ir žiūrovų vietos buvo sujungtos – graikų teatro atvirus parodus pakeitė skliautuoti praėjimai. Žiūrovų vietos (lotyniškai cavea) buvo išdėstytos pusračiu viena ar keliomis eilėmis. Virš jų ir proskenijo dažniausiai būdavo stogas, vadinamasis velariumas. Pusračio formos orchestroje buvo išdėstytos senatorių vietos.
Aktoriai (histrionai) dažniausiai būdavo atleistiniai (libertinai) ir vergai. Jie vienydavosi į trupes, kurių vadovas (dominus gregis) pagal sutartį su magistratu (curatores ludorum) rengė teatro vaidinimus, skirstė atlyginimą, dažnai ir vaidino pagrindinius vaidmenis. Plauto ir Terencijaus komedijose esama daug nurodymų dėl aktorių judesių, pozų, gestų, mimikos. 3–2 a. pr. Kr. vaidinta be kaukių, 1 a. pr. Kr. jos jau naudotos. Moterų vaidmenis atlikdavo vyrai. Garsėjo tragikas Ezopas (2 a. pr. Kr. pabaiga–po 55 pr. Kr.) ir komikas Roscijus (apie 130 pr. Kr.–apie 60 pr. Kr.).
Imperijos laikotarpiu vaidinimus imta rengti dažniau, bet jie pasidarė itin pramoginiai. Dekoracijos, kostiumai tapo puošnesni, pagausėjo scenos efektų, kartais per vaidinimus demonstruodavo ir dresuotus žvėris. 1–2 a. dar buvo statomos tragedijos (jose buvo atliekamos tik lyrinės partijos, pabrėžiamas aktoriaus vokalinis meistriškumas; deklamavimui skirtų tragedijų parašė Seneka), paliatos ir togatos. Didelį pasisekimą turėjo literatūrinės atelanos (statyta ir Romos šiaurinėse provincijose, itin dažnai – Vokietijoje). Populiarūs buvo pantomimos (soliniai draminiai pasirodymai su muzika, choro dainomis, šokiais, dažniausiai pagal mitologinius siužetus) ir pirichų spektakliai (atlikdavo šokėjų vyrų ir moterų ansamblis). Garsėjo pantomimos aktoriai Batilas (iš Aleksandrijos; 1 a. pr. Kr. antra pusė), Piladas (iš Kilikijos; 1 a.) ir Mnesteris (m. 47), pantomimos libretų parašė žymūs poetai.
Koliziejus Romoje (81)
Vėlyvosios imperijos laikotarpiu statyta tik mimai. Jų siužetus sudarydavo mitų parodijos, buities scenos; būdinga paini intriga, daugybė personažų, improvizacija, puošnumas. Koliziejaus ir kituose amfiteatruose, cirkuose rengti itin populiarūs teatralizuoti cirko vaidinimai, gladiatorių pasirodymai, jūrų mūšių inscenizacijos. Kaip mimo ar pantomimos spektaklio dalis buvo rodoma medžiotojo ir žvėries grumtynių arba masinės medžioklės scenos. Dažniausiai šie renginiai būdavo itin žiaurūs. Imperijos laikotarpiu daug teatrų pastatyta Italijoje (Pompėjoje, Segestoje, Taorminoje), Galijoje, Libijoje (Sabratoje), Šiaurės Afrikoje (Timgade, Dugoje). Romos teatras turėjo įtakos daugelio tautų teatro raidai, teatrų architektūrai.
senovės Romos kultūra