Senóvės Ryt stačiãtikiai, ikichalkedòniniai krikščiónys, nechalkedòniniai krikščiónys, krikščionys, priklausantys vadinamosioms trijų susirinkimų Bažnyčioms. Šios Bažnyčios pripažino pirmų trijų Visuotinių Bažnyčios susirinkimų – Nikėjos I susirinkimo (325), Konstantinopolio I susirinkimo (381), Efeso susirinkimo (431) – nutarimus, bet nepripažino monofizitų mokymą pasmerkusio Chalkedono susirinkimo (451) nutarimų.
Senovės Rytų stačiatikiai yra Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios, Eritrėjos Stačiatikių Bažnyčios, Etiopų Stačiatikių Bažnyčios, Koptų Stačiatikių Bažnyčios ir su ja susijusios Britų Stačiatikių Bažnyčios, Malabarų Stačiatikių Bažnyčios, Sirų Stačiatikių Bažnyčios ir jos autonominės Malankarų (Jakobitų) Sirų Stačiatikių Bažnyčios (Malankarų Stačiatikių Sirų Bažnyčia) nariai. Prie Senovės Rytų stačiatikių dar kartais priskiriama nekanoninė Keltų Stačiatikių Bažnyčia, 1866 apaštališkąją įpėdinystę gavusi iš Sirų Stačiatikių Bažnyčios.
Senovės Rytų stačiatikiai kartais dar vadinami monofizitais.
2919