senovinė koncertinė forma

senóvinė koncetinė fòrma,muzikos forma, būdinga baroko epochos instrumentinių koncertų (t. p. sonatų) greitosioms dalims, išplėtotiems preliudams. Viena riturnelinių formų, moduliacinio rondo būdingiausia apraiška. Senovinė koncertinė forma derina fugos ir kitų baroko muzikos formų bruožus. Savo reikšmingumu baroko epochoje prilygsta sonatos formai klasicizmo epochoje. Senovinė koncertinė forma grindžiama pagrindinės (dažnai vienintelės) temos – riturnelės (R) – daugiakarčiu pateikimu skirtingomis tonacijomis (R₁, R₂…) tarp plėtojamojo pobūdžio epizodų – intermedijų (i, i₁, i₂…): R i R₁ i₁ R₂ i₂ … R. Riturnelės ir jos pakartojimų tonacijų seka atspindi tonacinių funkcijų logiką kūrinio formoje: T–D–S–T. Kartais vartojamos visos šalutinės tonacijos, giminingos pagrindinio kūrinio tonacijoms.

Pradinei riturnelei būdinga homofoninė ir mišri (homofoninė polifoninė) faktūra, paprastoji vienadalė, dviejų arba trijų dalių forma. Jos pabaigoje ryškia baigiamąja kadencija įtvirtinama pagrindinė tonacija. Riturnelės pakartojimai (R₁, R₂…) dažnai būna moduliuojantys ir be struktūrinio uždarumo, būdingo pradinei. Baigiamoji riturnelė tokia pat kaip ir pradinė. Intermedijose plėtojamas riturnelės tematizmas, kartais papildytas naujais elementais. Kiekviena intermedija kryptingai moduliuoja į tą tonaciją, kuria pradedamas naujas riturnelės pakartojimas.

Pagal tematizmo traktuotę senovinė koncertinė forma panaši į fugą: abiem formoms būdinga tematiškai kondensuotų ir praretintų epizodų priešprieša. Concerto grosso žanre šią priešpriešą t. p. išryškina faktūros kontrastai – ripieno grupės riturnelėse ir concertino grupės intermedijose gretinimas. Šių grupių gretinimas galimas ir riturnelių bei intermedijų viduje.

Ryškių senovinės koncertinės formos kūrinių sukūrė A. Vivaldi (instrumentiniai koncertai, labiausiai 4 koncertų ciklas Metų laikai smuikui ir orkestrui), G. F. Händelis (sonatos vargonams, concerti grossi ir kita), J. S. Bachas (solo koncertai, Brandenburgo koncertai, klavyrinių, orkestrinių siuitų įžanginės dalys). 18 a. antroje pusėje senovinė koncertinė forma pakito (riturnelėje vartotos kelios temos, temiškai savarankiškesnėmis tapo intermedijos), įgavo sonatos formos bruožų (F. J. Haydno, W. A. Mozarto, L. van Beethoveno instrumentinių koncertų pirmosios dalys).

A. Ambrazas Rondinės ir riturnelinės formos / Muzikos kalba d. 2 Barokas Vilnius 2006.

2309