„Senųjų laikų pasakojimas“ (rus. „Повесть временных лет“, „Povest′ vremennych let“), „Būtųjų laikų pasakojimas“, seniausias išlikęs rusų metraščių sąvadas.
Daugumos tyrinėtojų (A. Šachmatovo ir kitų) nuomone, sąvadas sudarytas 1110–12 arba 1113 veikiausiai Kijevo Pečorų lauros vienuolio Nestoro (jis minimas Ipatijaus metraščio Chlebnikovo nuoraše) iš neišlikusių 11 a. rusų metraščių, išrašų iš Bizantijos kronikų, tautosakos, kitų šaltinių.
Sąvade aprašytas rytų slavų gyvenimas, krikščionybės įsigalėjimas, Rusios istorija, pateikiama nuo 852, siejama su visuotine istorija.
Senųjų laikų pasakojimo pirmoji redakcija neišliko.
Antrąją redakciją Vladimiro Monomacho nurodymu 1116 sudarė Kijevo Vydubičių (Vydubičų) vienuolyno vienuolis Silvestras; jos nuorašas išlikęs Laurentijaus metraštyje (1377).
Kai kurie tyrinėtojai teigia buvus ir trečiąją redakciją, sudarytą apie 1118 Naugardo kunigaikščio Mstislavo Vladimirovičiaus nurodymu; ji išlikusi kaip Ipatijaus metraščio dalis.
Senųjų laikų pasakojimas mini Rusios žygius prieš baltų gentis (pvz., 1038 Kijevo kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo žygį prieš lietuvius ir jotvingius), Lietuva minima tarp Rusios duoklininkų.
-Nestoro kronika; -Nestoro metraštis