Šeòlas, Biblijoje ir vėlesnėje judaizmo tradicijoje – mirusiųjų pasaulis ir požemis. Biblijoje apie Šeolą daugiausia pasakojama Ez 38, 18–23; Iz 14, 14–19, kitur užuominos apie Šeolą yra neaiškios, ryšku Artimųjų Rytų ir gretimų šalių mitologijos įtaka. Požemio karalystė dažniausiai įvardijama kaip Šeolas. Jis dar vadinamas žeme arba požemio pasauliu (1 Sam 28, 13; Ez 31, 14), kapu (Ps 88, 12; Iz 14, 15; Pt 28, 17), dulkėmis (Iz 26, 5), avadonu (prapultimi; Job 28, 22), tyla (Ps 94, 17), Belialo srautais (2 Sam 22, 5), duobe ar duobės gelmėmis (Ps 7,16; Rd 3, 55), tamsos karalyste (Job 10, 21). Šeolas yra kažkur po žeme (Sk 16, 30) arba kalno papėdėje (Jon 2, 7), labiausiai nutolęs nuo dangaus (Ps 139, 9). Kartais Šeolas vaizduojamas kaip pabaisa plačiai atverta rykle ir bedugne burna, praryjančia ir gyvuosius (Sk 16, 30; Iz 5, 14; Hab 2, 5; Pat 1, 12). Į Šeolą patenkama pro vartus (Job 38, 17); Šeolas yra suskirstytas į kambarius (Pat 7, 27), į juos nusidėjėliai patenka pagal nusidėjimo lygį. Biblinis Šeolo įvaizdis yra labai panašus į Homero Hado aprašymą. Visi patekusieji į Šeolą yra lygūs – karaliai ir prastuomenė, kilmingieji ir vargšai, šeimininkai ir vergai (Job 3, 13–19; Ez 32, 18–32). Į Šeolą patenka ir teisuoliai, ir nusidėjėliai, apipjaustytieji ir neapipjaustytieji (Ez 32). Mirusieji gyvena panašų į savo žemiškąjį gyvenimą – kariai nešiojasi ginklus (Ez 32, 27), Jokūbas gedi sūnaus (Pr 37, 35), bet jų egzistencija panaši į bejausmių ir be atminties vaiduoklių (Iz 14, 9–11). Grįžti iš Šeolo neįmanoma (2 Sam 12, 23), todėl jis vadinamas amžinaisiais namais (Mok 12, 5). Viešpats valdo visą kūriniją, taigi ir Šeolą (Ps 139, 8; 102, 26–28). Tarp mirusiųjų ir Dievo nėra bendravimo, nes jis jų nebeatmena (Ps 88, 6); iš Šeolo Viešpaties nepasiekia garbinimas (Ps 30, 10; 88, 12–13).
Rabinistinėje literatūroje Šeolo įvaizdį pakeitė Gihenoma, kuri dėl graikų ir persų tradicijos įtakos suvokiama kaip nusidėjėlių baudimo vieta ir yra susijusi su tikėjimu, jog siela nemirtinga.
2182