separãtinė taikà, be sąjungininkų žinios ar sutikimo sudaryta karinei koalicijai priklausančios valstybės taikos sutartis.
Separatinės taikos galimybė visada yra tvirtos šalių sąjungos kliūtis, todėl karo akivaizdoje keli sąjungininkai dažniausiai pasirašo formalias sutartis ar paskelbia deklaracijas, kad nesudarinės separatinės taikos, t. y. ne tik neišstos iš karo, bet ir derybose dėl taikos nekels priešininkams sąlygų prieš tai nesuderinę jų su koalicijos partneriais. Pvz., per I pasaulinį karą tokią deklaraciją 1914 09 05 paskelbė Didžioji Britanija, Prancūzija ir Rusija, 1915 10 prie jos prisidėjo Japonija, 1915 11 – Italija, todėl Sovietų Rusijos ir Centrinių šalių (Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos bei jų sąjungininkių) 1918 pasirašyta Bresto taika vadinama separatine.
Per II pasaulinį karą susilaikyti nuo separatinės taikos įsipareigojo abiejų kariaujančių pusių svarbiausios šalys: Ašies valstybės tą padarė 1940 09 pasirašydamos Trišalį paktą, antihitlerinės koalicijos dalyvės – per Pirmąją Vašingtono konferenciją 1942 01 pasirašydamos Jungtinių Tautų deklaraciją.
Lietuvos istorijoje viena garsiausių separatinių taikų galima vadinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono Jonušo Radvilos ir jo bendražygių 1655 pasirašytą Kėdainių sutartį su Švedija.