separatzmas (lot. separatus – atskirtas, atskiras), tautinės, religinės ar kitokios gyventojų grupės judėjimas už politinių ir teisinių ryšių nutraukimą su kita gyventojų grupe ir savarankiško ar pusiau savarankiško politinio vieneto įkūrimą. Separatizmas yra politinės opozicijos forma, pasireiškianti tik tada, kai egzistuoja atsiskyrimo judėjimui vadovaujantis elitas. Gali būti išorės arba vidinis separatizmas.
Išorės separatizmas atsiranda imperinėse valstybėse, kurios susikūrė jėga prisijungdamos kitas kultūriškai, etniškai ar rasiškai skirtingas tautas, valstybes ar visuomenes (imperija tampa išorine jėga, nes jos valdžios centras yra už prisijungtos žemės ribų). Vienas svarbiausių išorės separatistų tikslų yra atkurti arba išlaikyti su praeities simboliais ar mitais realų arba įsivaizduojamą ryšį, kurio reikia, kad pateisintų buvusios ar norimos nepriklausomybės siekį. Politikos srityje separatistai kovoja dėl imperinės jėgos sukurtos kontrolės suardymo ar atsiribojimo nuo jos. Laisvės siekis sustiprėja, jeigu dėl savarankiškumo kovojančioje visuomenėje yra daug brandaus amžiaus žmonių, savo socialinėje savimonėje išsaugojusių savitą gyvenimo būdą.
Vidiniu separatizmu vadinamas dalies žmonių noras atsiskirti nuo teritorijos, kurios visus gyventojus sieja istorija, legendomis ir mitais paremtas ryšys. Vidinis separatizmas paremtas žmogaus priklausymu skirtingai kalbinei, kultūrinei ar religinei grupei, bet svarbiausias akstinas dažniausiai būna tarp mažesnės grupės žmonių paplitęs jausmas, kad jie yra diskriminuojami ar persekiojami. Kitaip nei išorės separatistai, kurie dažnai karu išsikovoja arba taikiai išsidera nepriklausomybę, vidaus separatistai retai pasiekia savo tikslą, tokiems judėjimams būdinga pakilimo ir atoslūgio laikotarpiai. 20 a. pabaigoje–21 a. ryšku Kašmyro (Indijoje), Kurdistano (Turkijoje ir Irake), baskų (Ispanijoje), iš dalies ir Kvebeko (Kanadoje), Šiaurės Airijos, Škotijos gyventojų (Didžiojoje Britanijoje), vengrų (Rumunijoje), buvusios SSRS teritorijoje – Kaukazo tautų, totorių, SSRS inspiruoti (ir Rusijos palaikomi) Moldavijos ir Ukrainos rusakalbių gyventojų nepriklausomybės siekiai. Savo tikslo vidaus separatistiniai judėjimai pasiekė Slovakijoje (atsiskyrė nuo buvusios Čekoslovakijos), Eritrėjoje (nuo Etiopijos), Rytų Timore (nuo Indonezijos), Pietų Sudane (nuo Sudano), buvusioje Jugoslavijoje (susikūrė nepriklausomos valstybės). Su Rusijos pagalba separatistai sukūrė nepripažintas valstybes, atsiskyrusias nuo Moldavijos (Uždniestrė), Sakartvelo (Abchazija, Pietų Osetija), Ukrainos (Donecko ir Luhansko liaudies respublikos). Savotiškų separatistinių judėjimų būta ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, čia jie buvo susiję su vergovės palikimu ir afroamerikiečių diskriminacija. Vienas ryškiausių – 20 a. 2–3 dešimtmečių Jamaikos žurnalisto ir oratoriaus M. M. Garvey sekėjų judėjimas už juodaodžių gyventojų emigraciją į Afriką. Iš dalies šią idėją bandė atgaivinti 20 a. 4 dešimtmetyje kilęs vadinamosios islamo tautos religinis judėjimas, siekiantis, be kitų tikslų, septyniose Jungtinių Amerikos Valstijų pietų valstijose įkurti afroamerikiečių valstybę.
21 a. separatizmas yra didelis iššūkis valstybėms (ypač demokratinėms), nes norint jam pasipriešinti reikia sukurti sėkmingai veikiančius socialinius ir kultūrinius institutus, kurie diskriminaciją jaučiančiai grupei padėtų geriau įsitraukti į šalies politinį gyvenimą, darbe, gyvenamojoje vietoje, švietimo įstaigose palengvintų tarprasinį, tarpetninį ir kitokį įvairių gyventojų grupių bendravimą.