Šepetõs durpýnas, ekploatuojamas durpynas Kupiškio rajono savivaldybės teritorijoje, apie 6 km į pietryčius nuo Kupiškio. Plotas 1650 ha (pramoninis 895 hektarai). Ištekliai apie 11 mln. m3 durpių. Šepetos durpynas susiformavęs Lėvens ir Šventosios upių vandenskyroje. 47 % Šepetos durpyno ploto užima aukštapelkė. Durpių klodo didžiausias storis 7 m, vidutinis – 1,3 metro. Po durpėmis slūgso apie 2,8 m storio ežerinės nuosėdos (sapropelis, priesmėlis, smėlis, priemolis). Vyrauja kimininės durpės. Durpių vidutinis susiskaidymas 25 %, vidutinis peleningumas 4,5 %. Durpyną su bendrove Durpeta (Šepetos kaime) jungia geležinkelio linija. Per metus iškasama apie 200 000 t durpių (aukštapelkinio ir žemapelkinio tipo). Jos naudojamos žemės ūkyje, kurui, kraikui. Durpių substratai eksportuojami į Vakarų Europą. 1939 pradėti durpyno sausinimo darbai. Durpės kasamos nuo 20 a. 4 dešimtmečio; 1936 pastytas durpių kraiko fabrikas, 3 mediniai sandėliai žaliavai laikyti.
Šepetos durpynas
Iki 21 a. 3 dešimtmečio pradžios buvę atviros pelkės plotai su ežerokšniais, kiminų ir duburių kompleksais sunaikinti. Natūrali augalija išliko tik durpyno pakraščiuose augančiuose pelkiniuose miškuose. Juose be įprastų rūšių (švylių, vaivorų, spanguolių, tekšių, varnauogių, viržių) vietomis aptinkamas ledynmečio reliktas beržas keružis.
kupstinis švylys, šilinis viržis
Tyrinėjimai
1921 ir 1938 durpyną tyrinėjo Lietuvos miškų žinybos, 1954–56 instituto Žemprojektas specialistai. Čia apsilankęs T. Ivanauskas aptiko labai reto Lietuvoje beržo keružio bei baltųjų tetervinų (žvyrių) populiacijas ir pasiūlė Šepetos pelkę paskelbti gamtiniu rezervatu. 1937–40 Žemės ūkio akademijos mokslininkai atliko išsamius geobotaninius pelkės tyrimus (darbus organizavo profesorius V. Vilkaitis): K. Brundza su E. Purvinu tyrė augalų bendrijas, sudarė pelkės augalijos žemėlapį, V. Ruokis nustatė deguonies kiekį vandenyje, Mykolas Žemaitis aprašė apypelkio reljefą, dirvožemį, ežerokšnius; rezultatai paskelbti kolektyvinėje monografijoje Šepeta (1940). 2023 Gamtos tyrimų centro mokslininkai (Agnė Bagušinskaitė, I. Jukonienė, Z. Sinkevičienė) atliko botaninius tyrimus pagal Lietuvos mokslo tarybos Lituanistikos 2016–24 m. programos projektą Šepeta. Pelkės augalija istorinių tyrimų ir kraštovaizdžio pokyčių kontekste.
Šepetos durpyną supantys pelkiniai miškai
L: Šepeta / Žemės ūkio akademijos metraštis 1940 t. 13 sąs. 4.