Septyn pasáulio stebùklai, senovės paminklai, kuriuos antikinė visuomenė dėl monumentalumo, techninių sprendimų ir meninių savybių laikė vertingiausiais.
Pagal klasikinę tradiciją, jiems priklausė: Cheopso piramidė al Gizoje, Egipte (pastatyta apie 2550 prieš Kristų, architektas Hemjunas, seniausias iš Septynių pasaulio stebuklų ir vienintelis išlikęs iki mūsų dienų); Artemidės šventykla Efese (pastatyta apie 550 prieš Kristų, 356 prieš Kristų sudeginta išgarsėti siekiančio Herostrato, išliko fragmentų); Halikarnaso mauzoliejus – Karijos valdovo Mausolo kapavietė (pastatytas 377–353 prieš Kristų, architektai Pitėjas ir Satyras, skulptoriai Skopas, Briaksis, Timotėjas, Leocharas, 16 amžiuje sugriautas žemės drebėjimo, išliko fragmentų). Kiti, tik iš antikos autorių žinomi Septyni pasaulio stebuklai: kabančiose piltinėse terasose įrengti Semiramidės sodai Babilone (7 amžius prieš Kristų, sugriuvo 1 amžiuje po Kristaus dėl žemės drebėjimo ar potvyniams apardžius pamatus; šių sodų istoriškumu abejojama); chrizoelefantinė Dzeuso statula Olimpijoje (sukurta apie 430 prieš Kristų, skulptorius Feidijas, 5 amžiuje po Kristaus pervežta į Konstantinopolį, ten per gaisrą sudegė); bronzinė Helijo statula Rode, arba Rodo kolosas (apie 298–280 prieš Kristų, skulptorius Charetas Lindietis, 227 prieš Kristų sunaikinta žemės drebėjimo), Aleksandrijos švyturys Faro saloje (pastatytas apie 279 prieš Kristų, architektas Sostratas Knidietis; 14 amžiuje sugriautas žemės drebėjimo).
Seniausią išlikusį Septynių pasaulio stebuklų sąrašą 2 amžiuje prieš Kristų sudarė Antipatras Sidonietis (jame vietoj Aleksandrijos švyturio buvo Ištarės vartai Babilone). Vėliau Septynių pasaulio stebuklų sąrašas buvo keičiamas įtraukiant, pavyzdžiui, Babilono sienas, Persepolio rūmus, Pergamo altorių, Aleksandrijos biblioteką, Romos Koliziejų ar Kapitolijų, Saliamono šventyklą Jeruzalėje (Jeruzalės šventykla) ir kitus paminklus.