Septýnupis (kaz. Žetysu, rus. Semirečje), istorinė sritis Kazachijos pietrytinėje dalyje. Šiaurėje ribojasi su Balkašo ežeru, šiaurės rytuose – su Sasykkolio ir Alakolio ežerais, pietryčiuose – su Džungarijos Alatau kalnagūbriu, pietuose – su Šiaurės Tian Šanio kalnagūbriais. Pavadinimas kilęs iš 7 regiono upių: Ili, Karatalo, Bijeno, Aksu, Lepso, Baskano ir Sarkando. Lyguminėje Septynupio dalyje (šiaurės vakaruose ir šiaurėje) smėlio ir druskožemio dykumos, priekalnėse – maumedynai, eglynai, alpinės pievos.
Istorija
Septynupis, kuriame gausu ganyklų ir oazių, apgyventas dar ikiistoriniais laikais. pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų Septynupyje gyveno sakai, 2 a. pr. Kr.–5 a. – usuniai. Pirmaisiais amžiais po Kristaus Septynupis tapo vienu Vidurinės Azijos civilizacijos centrų. 6 a. viduryje susidarė Vakarų Tiurkų kaganatas, 8 a. – tiurgešų (704–758) ir karlukų (766–940) valstybės. 10 a. pabaigoje dalis Septynupio priklausė Karachanidams, nuo 12 a. 4 dešimtmečio visas Septynupis – Karakitajų valstybei. 13 a. regioną nukariavo mongolai. Iki 14 a. vidurio priklausė Džiagatajaus ulusui, 1347–1570 – Mogolistanui, vėliau Uzbekų chanatui. 15 a. Septynupyje susikūrė Kazachų chanatas, 16 a. – kazachų Vyresnysis žuzas.
1853–60 Septynupį užėmė Rusija. 1867 sudaryta Septynupio sritis, kuri 1922 pavadinta Džetisu sritimi. Nuo 1924 priklausė Kirgijos Autonominei Sovietų Socialistinei Respublikai, kuri 1925 pavadinta Kazachijos Autonomine Sovietų Socialistine Respublika (1936 pertvarkyta į Kazachijos Sovietų Socialistinę Respubliką). Istorinėje literatūroje Septynupiui dažnai priskiriamas ir Kirgizijai priklausantis Čiu upės slėnis.
-Džetisu