serãfas (hebr. śēraf – deginti, degti, taurinti), serafmas , judaizme ir krikščionybėje – aukščiausio laipsnio Dievo meilės dvasinė būtybė. Sudaro aukščiausiąjį angelų chorą. Senajame Testamente serafas aprašomas kaip dangiškoji būtybė, arčiausiai supanti Dievo sostą, kiekviena jų turi šešis sparnus (Iz 6, 2). Serafai dėl didelės pagarbos Dievui dviem sparnais dengia savo veidą, iš kuklumo dviem dengia kojas ir dviem plasnoja ore, taip išreikšdami degančią meilę tarnauti Dievui. Serafo pašaukimas yra giedoti ir šlovinti Dievą, ugnimi naikinti kaltes ir nuodėmes (Iz 6, 3. 6–7). Krikščioniškoje ikonografijoje dažniausiai vaizduojami su raudonos spalvos trimis poromis sparnų. Senajame Testamente hebrajų kalba serafu kartais vadinama ir viena nuodingųjų gyvačių rūšis – ugningieji žalčiai, kurių įgėlimo skausmas yra deginantis (Sk 21, 6).
L: J. Burkus Du pasauliai Kaunas 1995.
2245