Sebijos gamtà
Serbijos gamtinis žemėlapis
Reljefas
Serbija užima Balkanų pusiasalio vidurinę dalį. Reljefas labai įvairus. Apie 70 % šalies paviršiaus užima aukštumos ir kalnai. Serbijos šiaurinėje dalyje plyti Dunojaus vidurupio lygumos (ribos sutampa su istorinio Panonijos regiono ribomis) pietinis pakraštys. Lyguma žemėja pietryčių kryptimi. Į pietus nuo Dunojaus į lygumą įsiterpia Fruška Goros kalnai (aukštis iki 539 metrų). Šalies vakarinėje dalyje driekiasi Dinarų kalnyno, rytinėje dalyje – Pietų Karpatų, pietinėje dalyje – Balkanų kalnų pakraščiai, prie Kosovo sienos – Kopaoniko kalnagūbris. Vidurinėje dalyje vyrauja neaukšti kalnai, kalvos, gilūs upių slėniai. Serbijos kalnai susidarę daugiausia iš dolomitų, klinčių (būdingos karstinės reljefo formos, poljės) ir vulkaninių uolienų. Serbijos paviršiaus didžiausias aukštis – 2160 m (Midžoro kalnas, Balkanų kalnuose; Bulgarijos pasienyje). Serbijos pietinėje dalyje būna žemės drebėjimų (stiprūs 1998, 2000, 2001).
Balkanų kalnai
Klimatas
Klimatas vidutinių platumų, pereinamasis iš jūrinio į žemyninį. Sausio mėnesio vidutinė temperatūra –1 °C, liepos mėnesio – 23 °C (Belgrade). Per metus iškrinta 500–1500 mm kritulių, daugiausia balandžio–liepos mėnesiais. Serbijos šiaurinei daliai būdingos šaltos ir ilgos žiemos (sniego danga išsilaiko 5 mėnesius) bei karštos ir sausos vasaros. Žiemą pučia šalti ir sausi šiaurės bei drėgni stiprūs rytų vėjai.
Vidaus vandenys
Apie 90 % Serbijos teritorijos priklauso Juodosios jūros baseinui; per Serbiją teka Dunojus (ilgis Serbijoje 588 km) ir jo intakai Tisa, Timişu (Serbijoje Tamišas), Sava, Morava, Timoku su savais mažesniais intakais (Kolubara, Ibaras, Nišava ir kiti). Upių slėniuose daug nedidelių ežerų, daugiausia senvaginių, kalnuose gausu karstinių ežerėlių. Daug tvenkinių (daugiausia užtvenktos kalnų upės). Šalies šiaurinėje dalyje, Vojvodinoje yra kanalų; svarbiausi – Dunojaus–Tisos–Dunojaus (ilgis 939 km) kanalas ir jo atšakos Banato ir Bačkos kanalai.
Zaovinės ežeras (Vakarų Serbija)
Uvac upės kanjonas
Tupavicos krioklys (Rytų Serbija)
Dirvožemiai
Serbijos šiaurinėje dalyje, Dunojaus vidurupio žemumoje dirvožemiai daugiausia juodžemiai, Novi Sado apylinkėse yra juosvažemių, šiaurrytinėje dalyje – šlynžemių. Vidurinėje dalyje vyrauja rudžemiai, upių slėniuose – derlingi verstžemiai, Balkanų priekalnėse yra kalciažemių.
Augalija
Pagal floristinį padalijimą didžioji Serbijos dalis priklauso Holarktinės karalystės Cirkumborealinei, tik nedidelė pietinė dalis – Viduržemio pajūrio floristinei sričiai. Florą sudaro daugiau kaip 3660 savaiminių rūšių, iš kurių apie 3150 rūšių induočių (pataisūnų, asiūklūnų, šertvūnų, pušūnų ir magnolijūnų skyrių), apie 430 rūšių brijūnų ir apie 80 rūšių maršantijūnų skyrių augalų. Yra 17 endeminių genčių (Halacsya, Paramoltkia, Paraskevia, Petromarula, Degenia, Leptoplax, Haberlea, Jankaea, Wagenitzia, Petteria, Festucopsis, Phitosia ir kt.). Iš viso šalyje užregistruota apie 290 rūšių, kurios yra Serbijos arba Balkanų pusiasalio endemai. Didžiausia endeminių rūšių įvairovė yra Dinarų kalnuose.
Vakarų Serbijos kraštovaizdis
Serbijos ir aplinkiniai regionai yra vienas svarbiausių Europoje rūšių ir buveinių įvairovės centrų. Augalų bendrijų įvairovė labai didelė. Serbijos šiaurinėje dalyje esančiose lygumose vyrauja augalų rūšių turtingos stepinės pievos. Didžiausius plotus užima plačialapių miškai, kuriuose auga bekočiai, paprastieji ir vengriniai ąžuolai, paprastieji bukai, paprastieji skroblai, sidabrinės liepos, maniniai ir siauralapiai uosiai. Kalnuose pasitaiko spygliuočių miškų, kuriuose daugiausia auga paprastosios ir serbinės eglės, balkaninės ir bosninės pušys, aukščiau kalnuose susidarę kalninių pušų krūmynai. Didele rūšių įvairove išsiskiria kseroterminių krūmynų, uolų, smėlynų, trąšių pievų ir kitos bendrijos. Didelė dalis natūralių buveinių saugoma rezervatuose, nacionaliniuose parkuose, draustiniuose.
849
Gyvūnija
Gyvena apie 70 rūšių žinduolių, daugiausia graužikai: prie vandens telkinių – upiniai bebrai, ondatros, vandeniniai pelėnai, miškingose vietovėse – paprastosios voverės, rudieji pelėnai, geltonkaklės, miškinės pelės, lazdyninės ir didžiosios miegapelės; atviruose plotuose – pilkieji starai, paprastieji pelėnai, dirvinės pelės, pelės mažylės, kalnuotose vietovėse – alpiniai švilpikai. Būdingi kiškiažvėriai (pilkieji kiškiai), vabzdžiaėdžiai (kirstukai, baltakrūčiai ežiai, aklieji kurmiai), šikšnosparniai (pelėausiai, šikšniukai mažyliai, europiniai plačiaausiai, dvispalviai plikšniai, didieji pasagnosiai šikšnosparniai), plėšrieji (rudosios lapės, usūriniai šunys, šermuonėliai, žebenkštys, stepiniai ir dėmėtieji šeškai, ūdros, kai kur yra rudųjų lokių, lūšių, vilpišių, vilkų), poranagiai (taurieji elniai, danieliai, stirnos, gemzės).
Daug paukščių rūšių: lediniai ir juodakakliai narai, ausuotieji ir rudakakliai kragai, didieji ir mažieji kormoranai, pilkieji garniai, didieji baubliai, baltieji ir juodieji gandrai, giesmininkės ir nebylės gulbės, didžiosios ir smailiauodegės antys, rudgalvės kryklės, didieji dančiasnapiai, vakariniai kurtiniai, jerubės, tetervinai, kurapkos, putpelės, pempės, eurazinės slankos, keršuliai, uoliniai karveliai, purpleliai, gegutės, liepsnotosios, žvirblinės ir naminės pelėdos, didieji apuokai, tulžiai, bitininkai, žalvarniai, didieji margieji ir tripirščiai geniai, baltabruviai, juodieji ir smilginiai strazdai, baltosios ir geltonosios kielės, kregždės, karietaitės, remezos, bukučiai, volungės, nendrinės ir geltonosios startos, naminiai žvirbliai, varnėnai, lakštingalos, plėšrieji paukščiai – avėdros, palšieji grifai, kilnieji ereliai ir jūriniai ereliai, vištvanagiai, nendrinės ir pievinės lingės, suopiai.
Roplių apie 25 rūšis (baliniai, Hermanno ir graikiniai vėžliai, geltonskruosčiai ir lygiažvyniai žalčiai, yra gyvačių, vikriųjų ir gyvavedžių driežų, gluodenų, balkaninių sieninių driežų, gekonų), varliagyvių apie 20 rūšių (skiauterėtieji ir paprastieji tritonai, raudonpilvės kūmutės, europinės medvarlės, dėmėtosios salamandros, česnakės, pilkosios rupūžės, pievinės varlės).
2005
Aplinkos apsauga
Saugomos teritorijos užima 7,56 % (6687 km2) Serbijos teritorijos. Yra 4 nacionaliniai parkai, 16 gamtos parkų, 61 gamtos rezervatas, 230 gamtos paminklų. Didžiausias Djerdapo nacionalinis parkas (įkurtas 1974, plotas 636,8 km2), seniausias Fruška Goros nacionalinis parkas (įkurtas 1960, plotas 253,9 km2). UNESCO biosferos rezervatai: Golija-Studenicos (2001, plotas 538 km2), Backo Podunavljės (2017, 1766,36 km2), Muros-Dravos-Dunojaus (tarpvalstybinis; 2021, 9318,2 km2). 11 Ramsaro konvencijos (Serbijoje įsigaliojo 1992) saugomų vietovių (plotas 638,85 km2).
Djavolja Varoš (gamtos paminkas, Radano kalnai)
Djerdapo nacionalinis parkas
Serbijos konstitucinė santvarka
Serbijos partijos ir profsąjungos