Sebijos Stačiãtikių Bažnýčia, viena autokefalinių Bizantijos apeigų Rytų Stačiatikių Bažnyčių.
Struktūra ir organizacija
Šv. Savos katedra Belgrade (pastatyta 1935, architektai B. Nestorovićius, A. Deroko, B. Pešićius)
Centras – Belgradas; aukščiausiasis vadovas – Švenčiausiasis Serbijos patriarchas. 43 vyskupijos (iš jų 14 Serbijoje, 5 Bosnijoje ir Hercegovinoje, 2 Juodkalnijoje, 5 Kroatijoje, 1 Australijoje, 4 JAV, 1 Kanadoje, 1 Švedijoje, 1 Vengrijoje, 1 Prancūzijoje, 1 Rumunijoje, 1 Vokietijoje ir kitur) ir 43 vyskupai, apie 3500 parapijų, 204 vienuolynai, apie 1900 kunigų, 230 vyrų vienuolių ir 1000 moterų vienuolių (2012). Pagrindinės liturginės kalbos – serbų ir bažnytinė slavų. 2 teologijos fakultetai (Serbijoje ir Juntinėse Amerikos Valstijose, iš viso apie 1000 studentų), Šv. Bazilijaus Ostrogiečio dvasinė akademija (Serbijoje), 6 seminarijos (4 Serbijoje, 1 Kroatijoje, 1 Juodkalnijoje; iš viso apie 1000 klierikų), Menų ir restauracijos akademija (Serbijoje). Apie 8 mln. tikinčiųjų (2012).
Istorija
Krikščionybė dabartinės Serbijos teritorijoje pradėjo plisti 1 amžiuje. 4 a. čia buvo Sirmijos metropolija ir Salonijos arkivyskupija. Pirmas masinis serbų krikštas įvyko 7 a. pradžioje, Serbija visuotinai apkrikštyta 9 amžiuje. Serbijos Stačiatikių Bažnyčios formavimuisi daug įtakos turėjo arkivyskupas Sava (13 amžius). 1219–1346 buvo savarankiška arkivyskupija (arkivyskupo rezidencija – Žičos vienuolynas, nuo 1253 – Pećo vienuolynas). 1346 tapo patriarchatu, Konstantinopolis pripažino 1374.
Serbijos patriarchas, Pećo arkivyskupas, Belgrado‑Karlovcų metropolitas Ireniejus (2013; tikr. Miroslav Gavrilović, 1930–2020)
15 a. Serbiją užėmus turkams Serbijos Stačiatikių Bažnyčia buvo Ochrido arkivyskupo jurisdikcijoje, savarankiškumą atgavo 16 amžiuje. 1766 tapo Konstantinopolio ekumeninio patriarchato metropolija, 1833 – autonomine Bažnyčia, nuo 1879 – autokefalinė. Juodkalnijos metropolitas Danila (Negošai) 17 a. buvo išrinktas ir pasaulietiniu vadovu (vyskupai valdė Juodkalniją iki 1857). 1690 į Austrijos teritoriją persikėlė apie 40 tūkst. serbų; turėjo autonomiją (metropolito rezidencija – Sremski Karlovcai, Vojvodina).
Po 1766 Bosnijos ir Hercegovinos vyskupija buvo Konstantinopolio patriarchato jurisdikcijoje. Po I pasaulinio karo susiformavo Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystė (nuo 1929 – Jugoslavija, apėmusi Serbiją, Kroatiją, Makedoniją, Slovėniją, Bosniją ir Hercegoviną, Juodkalniją ir Dalmatiją). 1920 buvo atkurtas Serbijos Stačiatikių Bažnyčios patriarchatas, patriarchu išrinktas metropolitas Demetras. Per II pasaulinio karą buvo areštuotas patriarchas Gabrielius ir išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą. Kroatijos teritorijoje stačiatikiai buvo nuolat naikinami, Juodkalnijoje dvasininkai beveik išnaikinti, nužudyti 9 vyskupai, 544 kunigai. Komunistinė valdžia patriarchui Gabrieliui leido grįžti 1946; buvo nacionalizuotas bažnytinis turtas, ribojama bet kokia religinė veikla. 1963 nuo Serbijos Stačiatikių Bažnyęios atskilo Juntinių Amerikos Valstijų vyskupija (vėl prisijungė 1992), 1967 – Makedonijos vyskupija.
2003 žlugus Jugoslavijai ir susiformavus naujoms valstybėms Balkanų karo veiksmų zonoje atsidūrė 10 vyskupijų (sunaikinta apie 580 bažnyčių), Kosovo vyskupijoje sunaikinta 110 bažnyčių.
1494