Serbijos sukilimai

Sebijos sukilmai (1804–13 ir 1815), serbų sukilimai prieš Turkijos valdžią. 1804–13 sukilimas prasidėjo 1804 02 (tiesioginis postūmis sukilti – janyčarų 1804 01 surengtos serbų diduomenės žudynės). Iš pradžių Karadžiordžės vadovaujami sukilėliai priešinosi janyčarų vykdomam smurtui, vėliau ėmė siekti Serbijos autonomijos. Rusija suteikė sukilėliams finansinę ir diplomatinę paramą. Sukilėliai sumušė Turkijos kariuomenę prie Ivankovaco (1805 08 06) ir Mišaro (1806 08 01). 1806 08 03 Konstantinopolyje pasirašyta Osmanų imperijos vadovybės ir serbų taika – Turkija įsipareigojo išvesti iš Serbijos visą kariuomenę, išskyrus 4 įgulas, pavaldžias Belgrado pašai – tarpininkui renkant duoklę sultonui. Duoklės rinkimas ir valdymas turėjo būti perduotas serbų administracijai. 1806 12 prasidėjus Rusijos–Turkijos karui sukilimas vėl įsiplieskė. 1806 pabaigoje–1807 pradžioje sukilėliai užėmė Belgrado ir Šabaco tvirtoves. Osmanų valdininkai ir dvarininkai buvo išvyti iš Serbijos. Vidaus ir užsienio reikalus tvarkė sušaukta Skupština, sudaryta vyriausybė. 1808 Karadžiordžė paskelbtas pirmuoju ir aukščiausiuoju valstybės vadovu su paveldėjimo teise. Pagal 1812 Bukarešto taiką Serbija gavo autonomiją, bet 1813 Turkija, pasinaudojusi tuo, kad Rusija kariauja su Prancūzija, užpuolė Serbiją ir vėl atkūrė sultono valdžią. Karadžiordžė pabėgo į užsienį. 1815 sukilimas prasidėjo 04 23. Milošo Obrenovičiaus vadovaujami sukilėliai 05 07 sumušė Turkijos kariuomenę netoli Čačako, 05 17 išvadavo Paležą (dabar Obrenovacas), 07 03 užėmė Požarevacą. Karines pergales įtvirtindamas sumania diplomatija, be to, turėdamas Rusijos diplomatinę paramą, Milošas Obrenovičius 08 28 sudarė su Turkija paliaubas (taika pasirašyta 1817). Serbija tapo pusiau nepriklausoma kunigaikštyste: serbai įgijo teisę patys rinkti duoklę sultonui, įkurta Serbijos liaudies kanceliarija – aukščiausioji krašto administracijos ir teismo institucija. Milošas Obrenovičius tapo Serbijos vyriausiuoju kunigaikščiu (valdė kartu su Belgrado paša).