Sergej Prokofjev
Prokofjev Sergej (rus. Сергей Прокофьев, Sergejus Prokòfjevas) 1891 04 23Soncivka (Donecko sr.) 1953 03 05Maskva, rusų kompozitorius, pianistas. Šv. Cecilijos akademijos (1934), Švedijos karališkosios akademijos (1947) narys. Pirmąsias muzikos žinias gavo iš motinos. Nuo 5 m. kūrė pjeses fortepijonui, 9 m. sukomponavo operą vaikams Milžinas (Velikan). 1902–04 vasarą Soncovkoje mokėsi muzikos pas R. Glierą. 1904–14 studijavo Sankt Peterburgo konservatorijoje pas N. Rimskį‑Korsakovą (instrumentuotę), A. Liadovą (kontrapunktą, kompoziciją), N. Čerepniną (mokėsi diriguoti), A. Jesipovą (mokėsi skambinti fortepijonu); įgijo kompozitoriaus (1909) ir pianisto (1914; laimėjo A. Rubinšteino premiją) specialybę.
Nuo 1908 koncertavo (daugiausia koncertų surengė 3–4 dešimtmetyje). Skambino savo ir kitų autorių (nuo J. S. Bacho iki A. Schönbergo) kūrinius. S. Prokofjevo pianizmas pasižymėjo išoriniu santūrumu ir stipria vidine jėga, aštriai skaidriu garsu, tiksliais pasažais. 1918 išvyko koncertuoti į užsienį, iki 1922 gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, nuo 1923 – Paryžiuje. 1927, 1929 ir 1932 gastroliavo SSRS, 1933 ir 1934 koncertavo Kaune. 1936 visam laikui su šeima grįžo į Rusiją, apsigyveno Maskvoje. Tais pačiais metais ir 1938 koncertavo Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Per II pasaulinį karą (1941–43) gyveno Tbilisyje, Almatoje, Permėje.
Kūryba
Sukūrė keletą konjunktūrinių kūrinių. Bendradarbiavo su kino režisieriumi S. Eizenšteinu, kurdamas muziką jo filmams Aleksandras Neviškis (1938) ir Ivanas Rūstusis (1942), su režisieriumi V. Mejerholdu, rašydamas operą Semionas Kotko (1939). 1948 02 10 SSKP Centro komiteto nutarimu S. Prokofjevo kūryba pasmerkta kaip formalistinė ir liaudžiai svetima, buvo apribota jos sklaida. Visa tai pakenkė kompozitoriaus sveikatai. Gyvenimo pabaigoje sukūrė kūrinių žymiems atlikėjams: D. Oistrachui – I sonatą smuikui ir fortepijonui (1938–46), M. Rostropovičiui – sonatą violončelei ir fortepijonui (1949) ir simfoniją koncertą violončelei ir orkestrui (1952).
S. Prokofjevas – vienas ryškiausių 20 a. kompozitorių. Jo kūryba aprėpia beveik visus muzikos žanrus, tarp kurių ypač svarbi muzika teatrui (operos, baletai, muzika dramos spektakliams), kino filmams. S. Prokofjevas muzikoje sujungė klasikų ir 20 a. pirmos pusės muzikų ieškojimus, talentingai atnaujino operos ir baleto dramaturgiją bei stilistiką, suformavo savitą fortepijoninės muzikos braižą.
Teatriškumas, pasireiškiantis muzikos vaizduojamuoju pobūdžiu, vaizdinių plastiškumu, monologinės saviraiškos vengimu, ryškus ir instrumentiniuose kūriniuose (7 simfonijose, 15 sonatų, 9 koncertuose įvairiems instrumentams, apie 20 uvertiūrų, simfoninių poemų, siuitų) bei vokalinėje muzikoje (apie 50 dainų, apie 10 kantatų ir oratorijų). Literatūros kūriniai dažnai inspiruodavo ir neprograminę instrumentinę muziką. Muzikos stiliui būdinga intensyvi raida, kuri atspindėjo įvairias 20 a. meno kryptis, tarp jų svarbiausia – neoklasicizmas, kurio raiška buvo labai individuali.
Ankstyvojoje kūryboje (pjesės fortepijonui Sarkazmai 1914) ryšku maištingas protestas prieš akademiškumą, simbolistines impresionistines tendencijas (tuo S. Prokofjevas buvo artimas I. Stravinskiui, P. Hindemithui, B. Bartókui, prancūzų Šešetui, bet skyrėsi savita ironija ir grotesku), 2 dešimtmetyje ironiškai traktavo klasicizmą iki L. van Beethoveno (I simfonija), atrado originalią rafinuoto simbolizmo ir primityvizmo jungtį, 3 dešimtmetyje buvo veikiamas urbanistinio konstruktyvizmo ir ekspresionizmo. Apsigyvenus tėvynėje, jo stiliui turėjo įtakos socialistinio realizmo estetika, ryšys su 19 a. rusų klasikine muzika.
Operos
8 operos – Madalena (Maddalena, M. Loven libretas, 1 redakcija 1911, 2 redakcija 1913, neatlikta), Lošėjas (Igrok, S. Prokofjevo libretas pagal F. Dostojevskio romaną, 1 redakcija 1915–16, 2 redakcija 1927, pastatyta Briuselyje), Meilė trims apelsinams (Liubov k triom apelsinam, S. Prokofjevo libretas pagal C. Gozzi pasaką, 1919, pastatyta 1921 Čikagoje, 1963 Vilniuje), Ugnies angelas (Ognennyj angel, S. Prokofjevo libretas pagal V. Briusovo apysaką, 1919–27, koncertinis atlikimas Paryžiuje 1954, pastatyta 1955 Venecijoje), Semionas Kotko (S. Prokofjevo ir V. Katajevo libretas, 1939, pastatyta 1940 Maskvoje), Sužadėtuvės vienuolyne (Obručenije v monastyre, S. Prokofjevo libretas pagal R. Sheridano pjesę, 1940, pastatyta 1946 Leningrade), Karas ir taika (Voina i mir, S. Prokofjevo ir M. Mendelson‑Prokofjevos libretas pagal L. Tolstojaus romaną, 1 redakcija 1941–43, 2 redakcija 1946–52, pastatyta 1946 Leningrade), Apysaka apie tikrąjį žmogų (Povest o nastojaščem čeloveke, S. Prokofjevo ir M. Mendelson‑Prokofjevos libretas pagal B. Polevojaus apysaką, 1947–48, pastatyta 1960 Maskvoje).
Kiti kūriniai
7 baletai, tarp jų – Plieninis šuolis (Stalnoj skok, S. Prokofjevo ir G. Jakulovo libretas, 1925, pastatytas 1927 Paryžiuje), Sūnus palaidūnas (Blundnyj syn, B. Kochno libretas, 1928, pastatytas 1929 Paryžiuje), Romeo ir Džuljeta (S. Radlovo, A. Piotrovskio, L. Lavrovskio ir S. Prokofjevo libretas pagal W. Shakespeare’ą, 1935–36, pastatytas 1938 Brno, 1940 Leningrade, 1977, 1993 Vilniuje), Pelenė (Zoluška, N. Volkovo libretas, 1940–44, pastatytas 1945 Maskvoje, 1984 Vilniuje), Pasaka apie akmeninę gėlelę (Skaz o kamennom cvetke, L. Lavrovskio ir M. Mendelson‑Prokofjevos libretas pagal P. Bažovo pasakų knygą Malachito dėžutė, 1948–50, pastatytas 1954 Maskvoje), kūriniai chorui, solistams, orkestrui (kantata Aleksandras Neviškis mecosopranui, mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui / Aleksandr Nevskij 1938–39), 7 simfonijos (I Klasikinė / Klassičeskaja 1916–17; VII 1951–52), 5 koncertai fortepijonui (1912–32), koncertai smuikui (1916, 1935), 2 styginių kvartetai (1930, 1941), kūriniai fortepijonui, balsui ir fortepijonui.
L: S. Prokofjevas Autobiografija, straipsniai, atsiminimai / sud. K. Jasinskas Vilnius 1962; M. Rayment Prokofiev London 1965; V. Blak Metod tvorčeskoj raboty S. Prokof'eva Moskva 1979; V. I. Seroff Sergei Prokofiev, A Soviet Tragedy: The Case of Sergei Prokofiev, His Life and Works, His Critics, and His Executioners New York 1979; L. Danko S. Prokof'ev Leningrad 1983; H. Robinson Sergei Prokofiev New York 1987.
118