Sergej Rachmaninov
Rachmaninov Sergej (rus. Сергей Рахманинов, Sergejus Rachmãninovas) 1873 04 01Onego dvaras (Naugardo sr.) 1943 03 28Beverly Hills (Kalifornijos valstija; palaidotas Kensico kapinėse prie Niujorko), rusų kompozitorius, pianistas, dirigentas. Fortepijonu pradėjo skambinti 4 metų. 1882–84 studijavo Sankt Peterburgo konservatorijoje. Baigė Maskvos konservatoriją kaip pianistas (1891; mokėsi pas Aleksandrą Ziloti, 1863–1945) ir kompozitorius (1892; A. Arenskio ir S. Tanejevo mokinys). 1897–98 dirigavo Maskvos privačioje rusų operoje, daug koncertavo (1889–1900 kartu su F. Šaliapinu, 1899 Londone dirigavo ir skambino savo kūrinius).
Garsėjo kaip pianistas ir dirigentas Rusijoje ir kitose valstybėse (koncertavo 1902 Vienoje ir Prahoje, 1907 Paryžiuje, 1910 Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje). 1904–06 Didžiojo teatro Maskvoje dirigentas, dirigavo Maskvos filharmonijos draugijos ir Rusų muzikos mylėtojų būrelio simfoniniuose koncertuose. 1918 apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Daug koncertavo. 1923–25, 1928–29 surengė dideles koncertines keliones po Vakarų Europos valstybes. Koncertavo Kaune (1895) ir Vilniuje (1895, 1911, 1913).
Kūryba
Pianizmui būdinga (repertuarą sudarė apie 400 kūrinių, daugiausia 19 a. kompozitorių) kūrinio naujų prasmių atskleidimas, strategiškas formos pojūtis, ekspresyvi frazuotė, kantileninė ir deklamacinė raiška, valinga ir plastiška ritmo galia, stulbinantis tembrų niuansavimas. Jo pianizmas turėjo įtakos Vladimirui Sofronickiui (1901–61), V. Horowitzui, S. Richteriui, E. Gilelsui.
Kompozitorius išugdė savitą stilių, derinantį ekspresyvų lyrizmą ir poetinį epiškumą, amžinųjų idėjų romantinę simboliką ir sudėtingų psichologinių būsenų raišką, ištikimybę Rusijos ir asmenybės temoms, emigracijos kūriniuose išryškėjusią nostalgijos ir skausmingos ironijos sąveiką. Muzikinis mąstymas grindžiamas plačiomis, dažniausiai iš vieno motyvo bangomis plėtojamomis, vis prie savo vadinamosios ašies (atramos tonų) grįžtančiomis temomis, faktūros melodiniu daugiabalsiškumu, vokaline tematizmo kilme. Ženklinio giedojimo ir lyrinės tęstinės dainos elementai, šalutinių laipsnių akordika, diatoniniai paralelizmai, plagališkumas, metroritmikos laisvė, variantinis plėtojimas formuoja S. Rachmaninovo muzikos rusišką koloritą ir spalvingą sonoriką. Prisirišimas prie pastovių intonacinių struktūrų (varpų muzikai būdingos sekundinės‑tercinės sekos, Dies irae motyvas), klasikinių instrumentinių ir vokalinių formų lėmė nuoseklią jo muzikos stiliaus raidą.
Kūriniai
Nuo 1901 prasidėjo kūrybingiausias veiklos laikotarpis, kuris truko 15 metų. Sukūrė brandžių, individualaus stiliaus kūrinių, tarp jų – koncertai fortepijonui II c‑moll (1911) ir III d‑moll (1909), kantata Pavasaris (Vesna, pagal N. Nekrasovo eilėraštį, 1902), operos Šykštusis riteris (Skupoj rycar, pagal A. Puškino dramą, pastatyta 1906 Didžiajame teatre Maskvoje), Frančeska da Rimini (Modesto Čaikovskio libretas pagal Dante’s Dieviškosios komedijos penktą Pragaro giesmę, pastatyta 1906 Didžiajame teatre Maskvoje, Lietuvoje pastatyta 1966), simfoninė poema Mirusiųjų sala (Ostrov miortvych, pagal A. Böcklino paveikslą, 1909), II simfonija e‑moll (1906–07), 6 muzikiniai momentai (1896), preliudų ciklai (10 preliudų 1902, 13 preliudų 1910), etiudai paveikslai (VI, 1911, IX, 1916–17), romansai balsui ir fortepijonui (daugiau kaip 80; beveik visi pagal rusų poetų eiles), Šv. Jono Auksaburnio liturgija (Liturgija Ioanna Zlatousta 1910) ir Vigilija (Vsenoščnoje bdenije 1915) chorui a cappella (itin reikšmingi rusų stačiatikių muzikai, pagrįsti ženklinio giedojimo melodika), poema chorui, solistams ir orkestrui Varpai (Kolokola, pagal K. Balmonto išverstą E. Poe eilėraštį, 1913). Kiti kūriniai: operos Alekas (Aleko, V. Nemirovičiaus‑Dančenkos libretas pagal A. Puškino poemą Čigonai, S. Rachmaninovo diplominis darbas, pastatyta 1892 Didžiajame teatre Maskvoje, Lietuvoje pastatyta 1966), koncertai fortepijonui I fis‑moll (1 redakcija 1890–91, 2 redakcija 1917) ir IV g‑moll (1 redakcija 1914–26, 2 redakcija 1929, 3 redakcija 1941), rapsodija fortepijonui ir orkestrui N. Paganini tema (1934), I simfonija d‑moll (1895), III simfonija a‑moll (1935–36), fantazija Uola simfoniniam orkestrui (Utios, pagal M. Lermontovo eilėraštį, 1893).
Atminimo įamžinimas
Nuo 1968 Ivanovkoje (Tambovo sr.) veikia S. Rachmaninovo muziejus (nuo 1987 muziejus sodyba). Jo vardu pavadinta muzikos mokyklų (tarp jų – konservatorija Paryžiuje, įkurta 20 a. 3 dešimtmetyje, S. Rachmaninovas buvo jos pirmasis garbės prezidentas; Rostovo valstybinė konservatorija), gatvių (Didžiajame Naugarde, Tambove, Sočyje, Rostove). S. Rachmaninovo paminklų pastatyta Maskvoje (1999, skulptoriai Olegas Komovas, Andrejus Kovalčiukas, architektas Jurijus Grigorjevas), Knoxvilleʼyje (2003, skulptorius Viktoras Bokarevas), Tambove (2006, architektas Viačeslavas Buchajevas), Didžiajame Naugarde (2009, abiejų skulptorius Aleksandras Rukavišnikovas). 2010 jo vardu pavadintas Merkurijaus krateris. Nuo 2011 Kazanėje kasmet rengiamas tarptautinis S. Rachmaninovo muzikos festivalis Baltoji alyva. Nuo 2013 Maskvoje teikiama S. Rachmaninovo premija.
S. Rachmaninovo paminklas Maskvoje (bronza, marmuras, 1999, skulptoriai Olegas Komovas, Andrejus Kovalčiukas, architektas Jurijus Grigorjevas)
L: N. Bažanovas Rachmaninovas Vilnius 1979; R. Palmieri Sergei Vasil′evich Rachmaninoff: A Guide to Research New York 1985; Vospominanija o Rachmaninove 2 t. Moskva 21988; M. Biesold Sergej Rachmaninoff, 1873–1943: Zwischen Moskau und New York, eine Künstlerbiographie Weinheim 1991; G. Norris Rachmaninoff New York 1994.
118
-Sergei Rachmaninoff