serijnė tèchnika, serijiškùmas, 20 a. muzikos komponavimo technika, pagrįsta garsų eilėmis – serijomis, sudarančiomis kūrinio muzikinį audinį. Serijos – visų melodinių ir harmoninių darinių bei struktūrinių santykių šaltinis. Serijinio principo pradžia siejama su dvylikatonės chromatinės tonacijos įsigalėjimu, pakeitusiu mažorui ir minorui būdingą funkcinių ryšių sistemą. Silpstant tonacijos garsų traukoms, nykstant ribai tarp pastoviųjų ir nepastoviųjų jos elementų pradėta ieškoti naujo logiško garsų ryšio, kitokių garsų organizavimo principų. Įvairių, bet genetiškai giminingų metodų (atonalumo, garsų centro, sintetinių akordų, eilių, tropų ir kita) evoliucijoje serijinė technika išsiskiria vienintelio konstruktyvaus invarianto – serijos ir jos vedinių – vartojimu kompozicijoje ar bent jos dalyje.
Pradinis serijinės technikos vartojimo etapas susijęs su bandymais struktūrinti ir vienyti atonaliosios muzikos garsus mažesnėmis nei 12 garsų eilėmis. Mikroserijas vartojo A. von Webernas, I. Stravinskis, B. Brittenas. Šiame etape susiklostė klasikinės dodekafonijos pagrindai (muzikologinėje literatūroje dodekafoninė technika dažnai vartojama kaip serijinės technikos sinonimas). Šia technika buvo siekiama sukurti vieningą, klasikinės tonacijos ryšių logikos nesaistomą kompoziciją vien iš serijos modifikuotų variantų sekos. Dodekafoninis serijinės technikos etapas (1913–26) siejamas su Vienos naujosios mokyklos atstovų muzikos kūryba ir teoriniais veikalais.
Sudėtingiausias serijinės technikos etapas – poliparametrinė serijų technika (totalusis serializmas) prasidėjo su universaliu serijinio principo vartojimu ritmo, dinamikos, artikuliacijos ir kituose muzikos parametruose. Ši technika grindžiama kruopščiais skaičiavimais. 20 a. 5–6 dešimtmetyje serijine technika kūrė P. Boulezas, K. Stockhausenas, H. Pousseuras, E. Denisovas, A. Schnittke ir kiti kompozitoriai.
Po serializmo, kaip aukščiausio serijine technika pagrįsto komponavimo principo, vėl atgijo mažų serijinių struktūrų technika, gaivindama muzikos intonacinę raišką. Serijinė technika pradedama jungti su kitomis komponavimo technikomis.
Serijinės technikos struktūrinės kombinacijos siejamos su bendraisiais – intonaciniu, harmoniniu, faktūriniu, ritminiu – muzikos plėtojimo principais, keičiant vienus ir išlaikant kitus. Serijine technika kuriamoje formoje svarbi ne aukščių seka, bet intervaliniai santykiai, virstantys raiškiomis ir konstruktyviomis intonacijomis. Serijos vidinė struktūra ir jos būklė formavimo procese daug kuo priklauso nuo tonacinio mąstymo diktuojamų dėsningumų. Kuriant seriją, numatomi būsimos kompozicijos vyraujantys ir kontrastingi elementai, galimybės kurti iš jų pastovumo ir nepastovumo zonas, atskirti formos dalių ribas. Tonacine logika grindžiama temos struktūrinė logika ir formos dalių funkcijos. A. Schönbergas dažnai laikomas serijinio metodo kūrėju, bet serijinė technika būdinga ir kitiems to laikotarpio kompozitoriams (J. M. Haueris, A. von Webernas).
Lietuvių muzikoje serijinės technikos pradmenų yra M. K. Čiurlionio fortepijoninėje kūryboje. Serijinę techniką vartojo O. Balakauskas, E. Balsys, V. Barkauskas, B. Gorbulskis, V. Jurgutis, B. V. Kutavičius, V. Montvila ir kiti.
mikroserijos, totalusis serializmas
V. Landsbergis Vainikas Čiurlioniui Vilnius 1980; E. Křenek Zwölfton-Kontrapunkt‑Studien Mainz 1952; B. Schäffer Klasycy dodekafonii 2 t. Kraków 21964; H. Eimert Lehrbuch der Zwölftontechnik Wiesbaden 71973; R. Leybowitz Schönberg and his School: The contemporary Stage of the language of Music New York 1975; C. Kogoutek Technika kompozicii v muzyke XX veka Moskva 1976; V. Cholopova Formy muzykal′nych proizvedenij Sankt-Peterburg 1999.
2898