šérnas (Sus scrofa), kiaulinių (Suidae) šeimos poranagis žinduolis. 32 porūšiai. Paplitęs Europoje ir Azijoje iki 55–60° šiaurės platumos, Šiaurės Afrikoje.
Gyvena miškuose, kalnuotose vietovėse. Kūno ilgis 145–160 cm, aukštis mažiau kaip 100 cm, masė mažiau kaip 320 kg, uodega 22–25 cm. Priekinė kūno dalis masyvesnė, kaklas trumpas storas, galva didelė pailga. Kojos trumpos. Patinai turi 2 poras didelių, iš snukio išlindusių, ilčių. Kailis (nelygu amžius ir geografinė vietovė) pilkas, rudas arba beveik juodas. Laikosi bandomis; suaugę patinai – pavieniui. Bendraujant svarbi uoslė, garsiniai signalai; rega prasta. Visaėdžiai. Minta šakniastiebiais, šakniagumbiais, vaisiais, ąžuolų gilėmis, bestuburiais, smulkiais stuburiniais, nusilpusiais kanopiniais ar žuvusiais gyvūnais. Kartais padaro žalos žemės ūkio pasėliams, nuo šernų nukenčia ant žemės perintys paukščiai. Rujoja lapkričio–sausio mėnesiais. Nėštumas 114–140 dienų. Veda 4–6, kartais iki 10–12 dryžuotų apie 600–1000 g masės jauniklių, kurie po 1–2 savaičių palieka guolį ir sekioja motiną. Gyvena iki 20 metų. Lengvai prijaukinamas. Iš šerno kilo naminės kiaulės.
šerno patelė su jaunikliais
Lietuvoje
Lietuvoje buvo dažnas, 2006 gyveno daugiau kaip 32 000, 2009 – daugiau kaip 50 000, 2012 – 56 200 šernų. Dėl afrikinio kiaulių maro (gyvūnų maras), siekiant sumažinti populiaciją ir ligos plitimą, nuo 2014 pradžios šernai intensyviai medžiojami visus metus. 2016 pradžioje buvo apie 21 000, 2018 – apie 15 400, 2019 – apie 11 600, 2023 – 28 096 šernai.
šerniukai
2005