servitùtas (lot. servitus, kilm. servitutis – pareiga, prievolė), teisė neperžengiant tam tikrų ribų naudotis svetimu nekilnojamuoju daiktu arba teisė tam tikru atžvilgiu apriboti savininką.
Servituto turinys ir rūšys
Servituto tikslas – suteikti teisę naudotis svetimu nekilnojamuoju daiktu (tarnaujančiuoju) arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas siekiant užtikrinti to daikto (viešpataujančiojo), dėl kurio nustatomas servitutas, tinkamą naudojimą. Servitutui, kaip daiktinei teisei, būdinga, kad pasikeitus tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto savininkui nustatytas servitutas išlieka.
Servituto turinys apima galimybę servituto turėtojui naudotis konkrečiu svetimu daiktu ar atimti iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečią naudojimosi daiktu teisę. Kilus abejonių dėl servituto turinio ir nesant galimybių tiksliai jį nustatyti laikoma, kad servitutas yra mažiausias.
Yra kelios servitutų rūšys. Kelio servitutas – teisė naudotis pėsčiųjų taku, antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu ir taku galvijams varyti. Žemės servitutas – žemės savininko ar valstybinės žemės naudotojo prievolė įstatymų nustatyta tvarka leisti ktitiems asmenims ribotai naudotis žemės sklypo dalimi. Statinių servitutas – teisė atremti viešpataujantįjį statinį į tarnaujantįjį daiktą arba pritvirtinti prie jo, įtvirtinti į tarnaujančiojo statinio sieną (konstrukciją) kablius ir kitokius pritvirtinimo priemones bei naudotis jais, statyti ar montuoti statinių dalis, pakibusias virš tarnaujančiojo sklypo ar statinio, uždrausti tarnaujančiojo sklypo savininkui statyti statinius, kurie užstotų šviesą ar esamą vietovaizdį, taipp pat atlikti kitus įstatymų neuždraustus veiksmus ar reikalauti iš tarnaujančiojo daikto savininko, kad jis susilaikytų nuo konkrečių veiksmų atlikimo. Gali būti nustatomi servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, prižiūrėti jas bei jomis naudotis ir kita.
Servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai, teismo sprendimas, administracinis aktas. Nustatant servitutą turi būti išreikšta ir dėl servituto viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Sandoriais nustatyti servitutai turi teisę tik tarnaujančiuoju tampančio daikto savininkas. Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jei savininkai nesusitaria. Nustatyti tarnaujančiajam daiktui naują servitutą leidžiama, jei taip nebus pažeidžiamas pirmiau nustatytas servitutas. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.
Servitutas baigiasi jo atsisakius, tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininku, nelikus viešpataujančiojo ar tarnaujančiojo daikto, pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei, išnykus servituto būtinumui, suėjus senaties terminui. Pasibaigus servitutui jo turėtojas, jei tarnaujančiojo daikto savininkas reikalauja, turi grąžinti to daikto būklę į padėtį, buvusią iki servituto nustatymo. Iš servituto turėtojo negali būti reikalaujama pašalinti tokius daikto pasikeitimus, kurie atsirado nepaisant servituto buvimo.
Servituto instituto atsiradimas ir raida
Servituto institutas atsirado įsitvirtinant individualiai nuosavybės teisei ir praktikuotas jau senovės Romoje. Privačioje žemėje ne visada buvo galima sėkmingai plėtoti ūkį nesinaudojant kaimynystėje esančiais ištekliais (pvz., vandens telkiniais, mišku). Šiam poreikiui tenkinti sklypų savininkų sutarčių nepakako, nes tokie sandoriai siejo tik sutartį sudarančias šalis ir neišvengiamai buvo laikini.
Pagal romėnų teisę servitutai galėjo būti įsteigti žemės sklypo arba asmens naudai, pagal tai buvo skirstomi į žemės (servitutes praediorum) ir asmeninius (servitutes personarum). Pagal sklypo paskirtį ir buvimo vietą visi žemės servitutai skirstyti į kaimo (servitutes preadiorum rusticorum) ir miesto (servitutes praediorum urbanorum).
Seniausi kaimo servitutai buvo tako, kuris suteikdavo teisę pėsčiam, ant arklio ar neštuvuose kirsti svetimą sklypą (vienas seniausių servitutų), servitutas, pagal kurį svetimą sklypą galėjo kirsti ekipažai, pavieniai gyvuliai, servitutas, suteikdavęs teisę naudotis keliu, kurio plotį buvo nustatę Dvylikos lentelių įstatymai, vandens praleidimo servitutai suteikdavo teisę įžengti į svetimą sklypą pasisemti vandens. Žemės servitutai kartu su žeme pereidavo naujam savininkui.
Pradėjus plėtotis miestams atsirado ir miesto servitutai. Iš jų labiausiai paplito draudimas, įpareigojantis tarnaujančiojo sklypo savininką statyti tik tam tikro aukščio pastatus, draudimas statyti tarnaujančiame sklype konstrukcijas, kurios užstotų valdančiojo sklypo savininkui vaizdą, teisė tam tikra statybine konstrukcija kirsti gretimo sklypo oro stulpą, įleisti balkį į kaimyninį mūrą, nukreipti lietaus vandens nutekėjimą, dūmus ir nemalonius kvapus į gretimą sklypą.
Vėlyvuoju klasikiniu laikotarpiu pradėti taikyti asmeniniai servitutai (servitutes personarum) – teisė naudotis kito asmens daiktais ir gauti jų vaisius. Feodaliniais laikais servitutai paplito valstybėse, perėmusiose romėnų teisę, dažnai ji buvo senosios kaimo bendruomenės teisių liekana. Kartais ši teisė būdavo laikina (pvz., buvo galima ganyti naudmenyse, kur jau nuimtas derlius, ar per svetimus laukus žiemą atsivežti malkų).
Pradėjus plėtotis rinkos santykiams atsirado servitutai, susiję su žemės sklypų naudojimu pramonei. Dvarininkams netekus teisės disponuoti skirtinėmis žemėmis arba joms tapus valstiečių nuosavybe naudojimasis dvaro naudmenomis tapo valstiečių servitutais, kurių dvarininkai negalėjo panaikinti be kompensacijos. Rytų ir Vidurio Europos šalyse valstiečių servitutai atsirado per 19 amžiuje žemės reformas.
Servitutas Lietuvoje
Lietuvoje servitutus reguliavo Lietuvos Statutas. Daugiausia jame buvo aptarta laisvųjų valstiečių teisė nemokamai naudotis feodalų žemės naudmenomis (miškais, ganyklomis, vandens telkiniais). Nuo 1840 Lietuvoje servitutus reguliavo Rusijos imperijos teisės normos. Po 1861 valstiečiai turėjo teisę naudotis dvarininkų ganyklomis, vandenimis, jeigu tai buvo pripažinta išpirkimo aktais.
Mažojoje Lietuvoje dauguma servitutų buvo panaikinta iki 1848. Po 1870 jų liko mažai. Užnemunėje servitutai buvo naikinami 1864–1919 dvarininkų ir valstiečių susitarimais.
Vilniaus krašte servitutai buvo naikinami vykdant 1920 žemės reformos įstatymą. Kitoje Lietuvos dalyje daug servitutų išnyko skirstant kaimus vienkiemiais. Miško medžiagos (teisė kai kuriems gyventojams iš svetimo miško imti žabų, šakų, karčių, gegnių, tam tikrą kiekį rąstų) ir ganiavos servitutai buvo naikinami remiantis 1920 Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos patvirtintomis laikinosiomis taisyklėmis servitutų teisėms panaikinti (numatyta galimybė sudaryti servitutų teisių naikinimo sutartis).
1922–40 servitutai buvo naikinami pagal Įstatymą servitutams ir bendrosioms ganykloms likviduoti, žemės reformos (abu 1922) ir servitutų likvidavimo įstatymą (1931). Servitutas turėjo būti panaikintas pareikalavus bent vienam jo turėtojui arba tam asmeniui, kurio nuosavybės teisę servitutas varžo. Pagal žemės reformos įstatymus nusavintose žemėse visi servitutai buvo naikinami priverstinai. Už panaikintą miško medžiagos servitutą įstatymo nustatytomis normomis buvo duodamas miško plotas, už ganiavos servitutą – žemės.
Pagal Civilinį kodeksą (2000, įsigaliojo 2001) iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą Nekilnojamojo turto registre, kurį tvarko Registrų centras, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai.