šešlių teãtras, lėlių teatro rūšis. Dar vadinamas siluetinių lėlių teatru. Meninis vaizdas kuriamas projektuojant ekrane specialių spalvotų plokštelių, kartoninių, medinių arba odinių (plokščių) lėlių judančius siluetus. Siūlais, virvutėmis, vielomis arba lazdelėmis aktorių valdomos lėlės yra tarp ekrano ir šviesos šaltinio. Šešėlių teatro vaidinimą dažnai lydi muzika. Manoma, šešėlių teatras atsirado Indonezijoje (ten vadinamas wayang kulit), vėliau paplito kitų Azijos tautų (ypač Indijos) teatre. Šešėlių teatro vaidinimai grindžiami senovės epais Mahabharata, Ramajana, kitų kūrinių motyvais, populiarūs tradiciniai siužetai. 16 a. susiklostė turkų šešėlių teatras karagezas. Nuo 17 a. antros pusės šešėlių teatro vaidinimai rengti Prancūzijoje (vadinamieji Ombres chinoises, vėliau Ombres françaises; 20 a. 1–2 dešimtmetyje itin garsėjo Henri Rivière’o vaidinimai Paryžiaus kabarete Chat Noir). 20 a.–21 a. pradžioje šešėlių teatrų įkurta įvairiose šalyse.
šešėlių teatro spektaklio Ratburi scena (Tailandas, 2011)
Lietuvos televizijos lėlių teatre 1978–80 rodyti V. Mazūro sukurti šešėlių teatro etiudai, 9–10 dešimtmetyje pastatyti pirmieji šešėlių teatro spektakliai: Antano Gudelio Šėmas jautelis (1982, režisierius ir dailininkas V. Mazūras), Mergytė ir degtukai (1993, pagal H. Chr. Anderseną, režisierė N. Indriūnaitė, dailininkė A. Bagočiūnaitė‑Paukštienė).
šešėlių teatro spektaklio N. Indriūnaitės Baltos pasakos scena (2005, režisierė N. Indriūnaitė, dailininkė A. Bagočiūnaitė‑Paukštienė; vaidina aktorės Elvyra Piškinaitė (kairėje) ir A. Grybauskaitė)
21 a. 1–3 dešimtmetyje pastatyta Vilniaus senamiesčio teatro šešėlių teatro spektaklis Žaliojo žąsinėlio teatras (2002, pagal K. I. Gałczyńskį, režisierius A. Mikutis; nuo 2009 vaidintas Vilniaus teatre Lėlė), teatre Lėlė – šešėlių teatro spektakliai N. Indriūnaitės Baltos pasakos (2005), Sniego karalienė (2013, abu pagal H. Chr. Anderseno pasakas, abiejų režisierė N. Indriūnaitė, abiejų dailininkė A. Bagočiūnaitė‑Paukštienė), Klaipėdos lėlių teatre – spektakliai Kelionė (2009, režisierė ir dailininkė Jūratė Janušlevičiūtė), Sudaužytas kiaušinis (2013, režisierė Gintarė Radvilavičiūtė, dailininkė Viktorija Dambrauskaitė), Kauno lėlių teatre – N. Indriūnaitės Gulbė – karaliaus pati (2011, režisierė N. Indriūnaitė), Nykstantys žmogeliukai (2022, pagal Elizabeth Mary Cummings knygas, režisierė Agnė Sunklodaitė, dailininkė Giedrė Brazytė), Stalo teatre – Kelionė į kitą mišką (2023, iš pradžių rodytas pavadinimu Migrantai, režisierė ir dailininkė S. Degutytė).
2014 įkurtas rankų šešėlių teatras Budrugana Lietuva, jo spektakliuose naudojama rankų šešėlių technika (2015–17 teatro aktoriai stažavo nuo 1982 Tbilisyje aktoriaus ir režisieriaus Gelos Kandelaki veikiančiame teatre Budrugana Gagra; 2017 pagal sutartį su šiuo teatru leista įkurti teatrą Lietuvoje). 20 a. antroje pusėje–21 a. 1–3 dešimtmetyje šešėlių teatrą plėtojo Vilniaus vitražinių lėlių teatras Vaivorykštė (vadovas Petras Mendeika), šešėlių teatro elementų turėjo aplinkos teatro Miraklis (vadovė V. Vaičiūnaitė) ir kiti dramos, lėlių, muzikinių teatrų spektakliai.
L: B. Lukošius Šešėlių teatras / sud. R. Driežis Vilnius 2008.