Šešioliktoji lietuviškoji šaulių divizija

Šešióliktoji lietùviškoji šauli divzija, SSRS kariuomenės struktūrinis vienetas.

Struktūra ir veikla

Sudarė 156, 167 ir 249 šaulių pulkai, 224 artilerijos pulkas, 282 atskirasis tankų naikintojų divizionas, 148 atskiroji priešlėktuvinės artilerijos baterija, 18 atskiroji žvalgybos kuopa, 93 atskirasis pionierių batalionas, ryšių ir aprūpinimo daliniai. Suformuota 1941 12 18 SSRS Valstybės gynimo komiteto nutarimu Maskvos karinės apygardos Gorkio (dabar Žemutinis Naugardas) srityje. Vieneto branduolį sudarė iš LSSR pasitraukę sovietiniai pareigūnai ir aktyvistai (1942 tik 1458 kariai buvo kariavę SSRS–Vokietijos karo fronte). Ginkluotė (1942): lengvieji ir sunkieji šaulių ginklai, 281 prieštankinis šautuvas, 170 minosvaidžių, 64 pabūklai ir 12 haubicų.

1943 02 20–03 20 pirmose kautynėse prie Aleksejevkos (Oriolo sr.) menkai parengta (prastas tiekimas, kariai po žygio išvargę, neįvertintas priešo, t. y. vokiečių, pasipriešinimas, vadai nekompetentingi) divizija neteko apie 5000 karių (iš viso buvo daugiau kaip 9900). SSRS vadovybė pripažino, kad divizija nepasirengusi kovoms, suteršusi savo vardą. Patyrusi didžiulių nuostolių divizija netapo tikru kariniu, ne propagandiniu, vienetu. Sustiprinta buvusių karininkų drausmės batalionu ir drausmės kuopa, Kursko mūšyje divizija atrėmė nacių Vokietijos kariuomenės atakas (63 kariai žuvo ir 136 sužeisti).

Šešioliktosios lietuviškosios šaulių divizijos kareiviai Oriolo fronte (1943 pradžia)

Sustiprinta artilerija, minosvaidžiais, liepsnosvaidžiais, tankų brigada 1943 pabaigoje divizija nesėkmingai puolė Vokietijos kariuomenę ties Jezerišče (Haradoko rj., Vitebsko sr.). Netekusi apie 1600 žm. perėjo į gynybą. Siekiant pasitikėjimą praradusią diviziją išsaugoti kaip nacionalinį junginį, ji buvo perkelta į 4 smogiamosios armijos rezervą ir mūšiuose nedalyvavo.

1944 iš 16 lietuviškosios šaulių divizijos karininkų buvo rengiami būsimi okupacinės administracijos Lietuvoje darbuotojai. 1944 07 divizija įžengė į Lietuvos teritoriją. Iki 1944 pabaigos ją papildė daugiau kaip 10 000 (apie 10 % visų Lietuvoje prievarta mobilizuotų) vyrų. Nuo 1944 08 divizija dalyvavo mūšiuose prie Šiaulių, Klaipėdos operacijoje. 1945 02 ar 03 permesta į Kuršą (čia žuvo apie 3580 karių). Lietuvoje ir Latvijoje divizijos kariai pasitaikius progai dezertyruodavo.

1945 divizija (jai suteiktas Klaipėdos vardas) buvo dislokuota Vilniuje, 1948 performuota į 44 atskirąją šaulių brigadą, 1950 vėl tapo divizija, 1956 išformuota. Šis vienetas SSRS–Vokietijos karo kovose pasirodė kaip nekovingas dalinys, negalintis nuostolių kompensuoti vadinamaisiais nacionaliniais kadrais.

Divizijos dalyvavimą II pasauliniame kare sovietinė propaganda panaudojo Lietuvos okupacijos tikslais. Joje 1942 04 buvo 8129, 1943 09 – 8399, 1943 pabaigoje – 5242, 1944 – 4378 kariai; iki 1944 07 apie 60 % divizijos karių sudarė žydai ir rusai, apie 40 % – lietuviai.

Vadai

Divizijos vadai: K. Česnakovas (1941–42), F. Baltušis‑Žemaitis (1942–43), V. Karvelis (1943–44), A. Urbšas (1944–45), V. Motieka (1945–49).

L: R. Zizas Raudonosios armijos 16‑oji lietuviškoji šaulių divizija: kelias nuo suformavimo iki katastrofos prie Aleksejevkos (1941–1943 m. vasaris–kovas) / Karo archyvas t. 22 Vilnius 2007; Raudonosios armijos 16‑toji lietuviškoji šaulių divizija 1943–1945 m. / Karo archyvas t. 24 Vilnius 2009.