šẽškas (Mustela putorius), juodàsis šẽškas, kiauninių (Mustelidae) šeimos žinduolis. Paplitęs visoje Europoje, išskyrus Skandinavijos šiaurinę dalį.
šeškas
Gyvena miškingose vietovėse, gyvenvietėse, priemiesčiuose. Kūnas 35–50 cm ilgio, iki 1,4 kg masės, uodega 10–19 centimetrų. Kailio plaukai 2 spalvų: pavilnė – šviesiai gelsva, akuotai – tamsiai rudi. Žiemą kailis šviesesnis. Pasturgalio liauka gamina dvokiantį skystį, kuris išskiriamas kilus pavojui, per rują. Aktyvesnis tamsiuoju paros metu. Minta smulkiais graužikais, paukščiais, varliagyviais, žiemą ir dvėsena. Puola vištas, išpjauna daugiau negu gali suėsti. Gerai plaukia. Slepiasi apleistose bebrų trobelėse, po medžių šaknimis, akmenų, šakų krūvomis, pastatais, kartais urvuose. Poruojasi vasario–kovo mėnesiais. Nėštumas 40–42 d. su trumpu latentiniu periodu. Per metus dažniausiai 1 vada, bet anksti jai žuvus – galima ir antra. Veda 5–8 jauniklius, kurių klausos angos atsiveria apie 25 d., akys – 30–35 dieną. Subręsta 10 mėnesių.
Šeškas sudaro vislius hibridus su stepiniu šešku ir europine audine. 4 a. prieš Kristų prijaukinti šeško ir stepinio šeško palikuoniai vadinami naminiais šeškais, arba fretkais (Mustela putorius furo). Jie būna balti, šviesūs arba įprastos šeškams spalvos, labai jaukūs, bet nepraradę plėšrūno instinkto, daugelyje šalių auginami mėgėjų. Introdukuoti Naujojoje Zelandijoje (daug sulaukėjusių). Šeškas paplitęs visoje Lietuvoje.
2005
-fretkas