Šeškinės ozas

Šešknės òzas, ilgas siauras ledyninės kilmės vingiuotas kalvagūbris Vilniuje, Šeškinės mikrorajono rytiniame pakraštyje; geomorfologinis gamtos paveldo objektas ir gamtos paminklas (nuo 2000). Ozui priklausanti teritorija apsupta daugiaaukščių gyvenamųjų namų, judrių gatvių, šiaurinėje dalyje ji susisieka su Fabijoniškių miško parku. Ozo ilgis iš šiaurės rytų į pietvakarius 1160 m; 3 skirtingo ilgio atkarpos, ryškūs vingiai. Plotis papėdėje apie 30–50 m, ties ketera – 3–12 m, santykinis aukštis 3–18 m, storis (matoma tik viršutinė ozo dalis) vidurinės atkarpos viduryje – apie 12 metrų. Pietvakariuose Šeškinės ozas palaipsniui pereina į aplinkinį banguotą reljefą. Rytiniai šlaitai aukštesni ir statesni, ketera nelygi; šlaitų polinkio kampas – 7–30°. Prie šiaurės vakarinio galo ovaliame termokarstiniame duburyje susiformavęs Šeškiuko ežerėlis (skersmuo apie 50 metrų). Ozo aplinkoje auga šilagėlės, gyvena ežiai, voverės, kurapkos, geniai, lakštingalos. Vilniečių poilsio vieta (nuo aukštesnių ozo vietų atsiveria miesto kraštovaizdis).

Šeškinės ozas (2006)

Manoma, Šeškinės ozas susidarė prieš 16–18 tūkst. metų besitraukiančio ledyno plyšyje arba tunelyje iš fliuvioglacialinių sąnašų – daugiausia žvyro su įvairaus dydžio rieduliais (kai kurių skersmuo didesnis nei 0,5 m) ir įvairiagrūdžio smėlio. Ledynui visiškai ištirpus sąnašos nusėdo, o žemės paviršiuje susiformavo pailgas vingiuotas kalvagūbris.

Ozo gamtinė forma vietomis pakeista žmonių: nuo seno vietos gyventojai čia pasikasdavo žvyro ir smėlio, pasaulinių karų metu buvo iškasti (daugiausia keterinėje dalyje) apkasai ir juos jungiančios tranšėjos, pokario metais buvo sprogdinami mieste rasti karo laikų sprogmenys. Sovietmečiu dalis Šeškinės ozo sunaikinta kasant žvyrą (per 1952–57 laikotarpį buvo išvežta daugiau kaip 80 tūkst. m³ žvyro) ir tiesiant kelius; viename iš 2 karjerų (pietrytinėje ir vidurinėje ozo atkarpoje) 1958–79 buvo įrengtas neteisėtas buitinių ir gamybinių atliekų sąvartynas (1980 užpiltas gruntu). Prie ozo išsaugojimo prisidėjo įvairių Vilniaus mokslo ir mokymo įstaigų darbuotojai, gamtininkai, visuomenė. 1964 Šeškinės ozas paskelbtas geologiniu, 2000 – geomorfologiniu gamtos paminklu. 1996 įsteigtas Šeškinės šlaitų geomorfologinis draustinis. 2010–13 Šeškinės oze vyko teritorijos tvarkymo darbai – iškirsti krūmynai, įrengti pažintiniai takai, suoliukai, pastatyti informaciniai stendai.

Šeškinės ozą 1912 pirmą kartą aprašė rusų geologai Dmitrijus ir Nikolajus Sobolevai (domėjosi pleistoceno ledynų poveikiu kraštovaizdžiui Vilniaus miesto ir apylinkių teritorijoje), vėliau jį tyrinėjo ir aprašė lenkų geografas Wincenty Okołowiczius (1934), A. Linčius (1990). 1977 V. Baltrūnas sudarė ozo geologinį pjūvį (buvo išgręžtas 13,5 m gylio gręžinys).

Šeškinės ozas