Sètas, Biblijos (Senojo Testamento) personažas, prieštvaninis žmonijos protėvis, Ievos ir Adomo sūnus. Biblija pateikia dvi Seto kilmės versijas. Pasak pirmos, Setas yra trečias Adomo ir Ievos sūnus, gimęs po Abelio žmogžudystės – Dievas parūpino (hebr. šat – iš čia Seto vardas) man kitą palikuonį vietoj Abelio (Pr 4, 25). Pagal antrą versiją spėjama, kad Setas buvo pirmasis Adomo sūnus panašus į jį, pagal jo paveikslą (Pr 5, 3), nes Adomo genealogijoje Kainas ir Abelis neminimi. Setas gyveno 912 metų; pirmas jo sūnus Enošas gimė, kai Setui buvo 105 metai (Pr 5, 6–8). Rabinistinėje tradicijoje pasakojama, kad Setas gimė jau apipjaustytas ir paveldėjo rūbus, kuriuos Dievas sukūrė Adomui. Tvirtinama, kad su Setu ir Enošu baigiasi žmogaus karta, nes šie buvo paskutiniai sukurti pagal Dievo paveikslą. Setas yra siejamas su mesianistiniu laikotarpiu, nes tikima, kad ateities karta bus Seto palikuoniai, o jis pats bus vienas septynių piemenų, padėsiančių mesijui, kai prisikels mirusieji.
Korane Setas neminimas, bet vaizduojamas vėlesnėje islamo literatūroje (vardas reiškia Alacho dovana). Pasakojama, kad visi tvaną išgyvenusieji yra Seto palikuoniai. Manoma, al Nabi Šaito mečetėje (Libanas) yra Seto kapavietė.
Juozapas Flavijus mini Setą kaip dorą žmogų, kurio palikuoniai išrado astronomiją. Filonas Aleksandrietis Setą alegoriškai traktavo kaip pagijimą po Adomo nuopuolio ir Abelio atgimimą. Visi dori žmonės yra Seto palikuoniai.
Gnostinė setitų tradicija buvo taip pavadinta dėl Seto garbinimo. Jie tvirtino esantys Seto palikuoniai, turintys ypatingą žinojimą, kurį Setas tiesiogiai gavo iš Adomo. Setas yra siejamas su Jėzumi Kristumi, nes jis Naujajame Testamente minimas kaip Žmogaus Sūnus. Armėnų bažnytinė tradicija Setą tarp kitų šventųjų mini kaip šventą protėvį. 19 a. Vokietijoje veikė Seto riterių religinė grupė, tvirtinusi, kad Setas yra mesijas, galintis žmonijai perduoti tikrojo Dievo žinią.
2182