sėtinė pieva

sėtnė peva, kultrinė peva, žemės plotas, apsėtas pašarinių žolių mišiniu; žemės ūkio naudmena. Sėtinė pieva įrengiamos nusausintose natūraliose pievose arba sukultūrintose ir įdirbtose pelkėse. Mišiniai sudaromi iš 60–80 % miglinių ir 20–40 % pupinių šeimos žolių sėklų. Mišinio sudėtis priklauso nuo sėtinės pievos naudojimo trukmės ir augavietės, dirvožemio drėgmės. Derlingiausios yra buvusių žemapelkių, žemumų ir upių salpų sėtinės pievos. Pagal naudojimo trukmę skirstomos į trumpalaikes (būna derlingos iki 6 m.) ir ilgalaikes (derlingos 10–15 m.). Sėtinės pievos šienaujamos, atolai kartais ganomi. Sėti pievas pradėta 19 a. pabaigoje, daugiausia išplėtotos gyvulininkystės šalyse (Vokietijoje, Olandijoje, Danijoje).

Lietuvoje

Lietuvoje prieš II pasaulinį karą buvo įrengta apie 50 tūkst. ha sėtinių pievų ir kultūrinių ganyklų. Dažniausiai įrengiamos trumpalaikės sėtinės pievos. Jos būna sėjomaininės ir nesėjomaininės. 1989 buvo apie 200 tūkst. ha sėtinių pievų. Iš gerai prižiūrimų ir naudojamų sėtinių pievų pašarų kasmet gaunama 3–4 kartus daugiau negu iš natūraliųjų pievų. Sumažėjus gyvulių skaičiui ir pašarų poreikiui nemažai sėtinių pievų apaugo krūmais ar mišku. Prekiniuose gyvulininkystės ūkiuose sėtinės pievos ir ganyklos periodiškai sėjamos ir atnaujinamos. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2003 kultūrinių ganyklų buvo 808,5 tūkst. ha, 2012 – 356,4 tūkst. ha, 2022 – 494,64 tūkst. hektarų.

1434