Šètlando sãlos (Shetland Islands), salynas Atlanto vandenyne, tarp Norvegijos ir Šiaurės jūrų, Britų salų šiaurinėje dalyje, į šiaurę nuo Škotijos ir Orknio salų; priklauso Didžiajai Britanijai, Škotijos Šetlando sričiai. Plotas 1438 km2. 22 900 gyventojų (2019). Apima daugiau kaip 100 salų (apie 20 jų gyvenamos). Didžiausios salos: Mainlandas (plotas 899 km2), Yellis (212 km2), Unstas (120 km2), Fetlaras (40 km2), Bressay (28 km2), Whalsay (20 km2). Salos susidariusios iš kristalinių skalūnų, gneisų, kvarcitų ir nuosėdinių uolienų (daugiausia smiltainių). Paviršius kalvotas, didžiausias aukštis 450 m (Ronas Hillas, Mainlando sala). Krantai raižyti, uolėti, yra fjordų. Klimatas vidutinių platumų jūrinis. Vyrauja pievos, yra pelkių. Veisiama avys, galvijai. Žvejyba. Turizmas. 3 gamtos rezervatai. Didžiausias miestas – Lerwickas (Mainlando sala).
Šetlando salyno didžiausia sala – Mainlandas
Istorija
Žmonių gyvenamos nuo neolito laikų. Ikiistoriniais laikais, manoma, gyveno piktų gentys. Airijos vienuoliai 7–8 a. čia paskleidė krikščionybę. 8–9 a. apgyventos vikingų – iš čia jie plėšdavo Škotijos ir Norvegijos pakrantes. 875 Šetlando salas prisijungė Norvegijos karalius Haraldas I Gražiaplaukis, bet jas valdę jarlai nuo 1100 prisiekdavo ir Škotijos valdovams, nes valdė Škotijos Caithnesso grafystę. 1472 Šetlando salas prisijungė Škotija. Nuo 15 a. čia prekiavo Hanzos pirkliai. 17–18 a. daug gyventojų mirė dėl raupų epidemijų.
20 a. 3–4 dešimtmetyje daug Šetlando salų gyventojų emigravo. Šetlando salų gyventojų padėtis pagerėjo 20 a. pabaigoje netoli salų atradus naftos.