šėtõnas (hebr. śāṭān – priešininkas, kaltintojas), bloga, aukščiausioji asmeninė, dvasinė būtybė, piktoji dvasia.
Šėtonas Senajame Testamente
Septuagintoje šėtonas vadinamas graikų kalba diábolos – velnias. Šėtono egzistavimu tikima daugelyje religijų. Pagal ST, šėtonas yra angelas iš dangiško dvaro, atliekantis ministro ar viešo kaltintojo (Ps 109,6) vaidmenį, Dievo ir išganymo priešininkas, žmonių kaltintojas (Job 1, 6–2, 10), gundytojas (1 Met 21, 1), nuodėmės, mirties nešėjas (Išm 2, 24), bet pavaldus Dievo valiai (Zach 3, 1). Apokrifuose pabrėžiama gėrio ir blogio pasaulių opozicija, šėtonas laikomas antidieviško pasaulio kunigaikščiu, bet kokio blogio pagrindu.
Šėtonas Naujajame Testamente
NT šėtonas suvokiamas kaip turintis valią ir protą asmeninis Dievo ir žmonių priešas (Mt 13, 24), viliotojas ir gundytojas (Mt 4, 3), piktasis (Mt 13, 19), vadinamas Belzebulu, Liuciferiu, senąja gyvate (Apr 12, 9), melagiu ir žmogžudžiu (Jn 8,44), šio pasaulio kunigaikščiu (Jn 12, 31), dabarties amžiaus dievu (2 Kor 4, 4), išganymo priešu (1 Jn 3, 8). Šėtonas gali suvilioti, kliudyti evangelizacijai, persekioti Bažnyčią (1 Kor 7, 5; 1 Tes 2, 18; Apd 13, 10), gundyti, apsėsti (Apd 8, 7), skatinti blogį, apsiausti vietas, namus, daiktus, varginti fiziškai, veikti psichiką ir net užvaldyti. Jo veikimui pasiduodama per magiją ir tikėjimą prietarais, burtininkavimą (Apd 16, 16), stabmeldystę (Apd 9, 20), klaidingus mokymus (Gal 4, 8–9). Dievas šėtonui paliko galią kūrinijai ir žmonėms. Šėtonas nėra Dievui lygus, bet yra jo kūrinys, Dievo sukurtas Kristuje kaip geras angelas (Kol 1, 16), kuris vėliau nusidėjo. Dievo ir šėtono opozicija pasireiškia nuolatine Kristaus kova su šėtonu (Mk 1, 12–13) ir jo Velykų (visuotine) pergale prieš šėtoną (Mk 3, 27; Kol 2, 9. 15 ); Jėzaus stebuklingi išgydymai – dalis pergalės prieš šėtoną (Mk 3, 26). Bažnyčia seka Kristumi išvarinėdama demonus (egzorcizmas, Krikšto sakramentas).
Šėtonas Bažnyčios mokyme
Anot Origeno, šėtonas yra vienas aukščiausių angelų, ar net pats aukščiausias, kuris sukilo prieš Dievą, tobuliausias kūrinys, kuris dėl savo išdidumo tapo niekingiausias. Pagal Tomą Akvinietį, šėtonas nusidėjo nuo sukūrimo akimirkos, jo buveinė – pragaras. Pagal Magisteriumą šėtonas nėra pirminė substancija, autonomiškai kilusi iš chaoso, ar blogio pagrindas, o yra buvęs geras Dievo kūrinys, bet blogai pasinaudojęs savo prigimtiniu tobulumu. Laterano IV susirinkimas (1215) teigė, kad šėtonas blogas tapo laisva valia. Vatikano II susirinkimas (1962–65) pabrėžė šėtono įtaką išganymo istorijoje, kuriai viešpatauja Kristus.
117
Šėtono vaizdavimas dailėje
Pirmieji šėtono (kaip angelo) atvaizdai išliko ankstyvųjų krikščionių bažnyčių mozaikose (Šv. Apolinaro Naujojo bažnyčioje Ravennoje, 6 a.). Vidurinių amžių religinėje dailėje puolusių angelų tema buvo labai populiari. Jie vaizduoti krintantys iš dangaus įvairių pabaisų, roplių (gyvačių, žalčių), drakonų, kitų gyvūnų pavidalu, stebimi iš viršaus Dievo Tėvo ir ilgomis ietimis apsiginklavusių angelų. Renesanso epochoje buvo populiari arkangelo Mykolo kovos su šėtonu (į žmogų panašia būtybe, dažnai su ragais, kanopomis, spjaudančia ugnį) tema. Vaizduotas Gundymo dykumoje, Paskutinio teismo ir kituose siužetuose. Kartais įgydavo kentauro, sirenos, satyro, slibino pavidalą.
šėtonas (dailininkas S. Botticelli, Kristaus gundymas, 1481–82, freskos fragmentas, Siksto koplyčia Vatikane)
L: Krikščionių tikėjimas ir demonologija Vatikanas 1975; R. Laurentin Demonas – mitas ar tikrovė Vilnius 2008.