Seyferto galaktikos

Seyferto galaktikos (Seferto galãktikos), aktyviosios galaktikos su labai kompaktišku ir neįprastai šviesiu branduoliu, iš kurio sklinda stiprus nežvaigždinės kilmės spinduliuotės srautas (registruojamas galingas ištisinis spektras). Branduolio spektre t. p. matomos labai ryškios emisijos linijos. Ir ištisinio spektro energijos srautas, ir emisijos linijų stipris kartais gali kisti dėl aktyvių vyksmų branduolyje – ištisinį spektrą skleidžia karštos dujos akreciniame diske, kuris juosia galaktikos centre slypinčią supermasyvią (10⁶–10⁹ Saulės masių) juodąją skylę, o plačios emisijos linijos rodo, kad kelių tūkstančių km/s greičiu iš branduolio sklinda jonizuotų dujų debesys. Nors Seyferto galaktikų energijos šaltinis toks pat kaip ir kvazarų, Seyferto galaktikų branduoliai yra mažesnio šviesio ir ne tokie aktyvūs kaip kvazarai. Seyferto galaktikos būna dvejopos: pirmųjų Seyferto galaktikų branduoliai spinduliuoja galingiau (ypač ultravioletiniame ir rentgeno ruožuose) ir spindesiu prilygsta suminei visos likusios galaktikos dalies žvaigždžių šviesai arba net ją pranoksta, jų spektre matomos ir plačios, ir siauresnės emisijos linijos; antrųjų Seyferto galaktikų branduoliai skleidžia stiprią vien infraraudonąją spinduliuotę, o spektre matomos tik siauros emisijos linijos. Kai kurios Seyferto galaktikos yra stiprūs radijo bangų šaltiniai. Tarp visų šviesiųjų galaktikų Seyferto galaktikos sudaro apie 10 %.

Pirmąsias Seyferto galaktikas 1943 atrado C. K. Seyfertas.

1856