sfèrinė astronòmija, seniausia astronomijos šaka apie dangaus šviesulių padėtį ir judėjimą regėjimo sukurtame sferiniame paviršiuje. Ji remiasi sferinės trigonometrijos formulėmis ir astrometrija – praktiniais lankų dangaus sferoje matavimais. Sukurtos kelios (įvairiems tikslams) astronominių koordinačių sistemos. Šviesulių sąrašams sudaryti naudojama pusiaujinė koordinačių sistema. Iš horizontinių koordinačių sužinomos šviesulio matomumo sąlygos tam tikru momentu. Bendri horizontinių ir pusiaujinių koordinačių sąryšiai leidžia apskaičiuoti šviesulių patekėjimo ir nusileidimo momentus bei azimutus tam tikru metų laiku Žemės įvairiose vietose. Nagrinėjami šviesulių (Saulės, Mėnulio, planetų, palydovų), keičiančių padėtį dangaus sferoje, judėjimo dėsningumai. Sukurta atsiribojimo nuo įvairių poveikių (Žemės sukimosi ašies precesijos ir nutacijos, spindulių užlinkimo atmosferoje, stebėtojo vietos erdvėje kitimo, aberacijos) įtakos šviesulių koordinatėms metodų. Svarbus sferinės astronomijos uždavinys – matuoti astronominį laiką ir jį lyginti su atominiu laiku, stebėti netolygų Žemės sukimąsi apie ašį. Sferinė astronomija svarbi visoms astronomijos šakoms, ja remiasi geodezija, geofizika, kartografija, kosmonautika. Dangaus skliauto pažinimas padeda orientuotis erdvėje ir laike.
906