Sfinksas

Sfnksas (Sphinx), Sfngė, graikų mitologijoje – baidyklė, turinti moters galvą ir krūtinę, liūto kūną ir paukščio sparnus. Tifono ir Echidnos palikuonis. Karaliui Lajui išniekinus jaunuolį Chrisipą Heros atsiųstas iš Etiopijos į Tėbus. Įsikūrė ant uolos šalia miesto (kitur teigiama, kad miesto aikštėje). Kiekvienam praeiviui užmindavo mįslę: Kas rytą vaikšto keturiomis, dieną – dviem, vakare – trimis kojomis? Neįminusius mįslės Sfinksas nužudydavo – taip žuvo daug žymių Tėbų gyventojų. Karalius Kreontas, žuvus jo sūnui, paskelbė atiduosiąs seserį Jokastę į žmonas tam, kuris mįslę įmins. Jokastę vedė Edipas, kuris atspėjo, kad žmogus vaikystėje šliaužioja keturiomis, suaugęs vaikšto dviem kojomis, o senatvėje – pasiremdamas lazda. Sfinksas iš nevilties puolė nuo uolos į bedugnę ir užsimušė. Pagal senesnę Hesiodo versiją, pabaisos vardas buvo Finga, ji buvo Geriono dvigalvio šuns Orto ir Chimeros palikuonė. Iš mitų kilo bendrinė sąvoka sfinksas, reiškianti mįslingą, nesuprantamą žmogų.