sfragstika (gr. sfragis – antspaudas), sigilogrãfija (lot. sigillum – antspaudas + gr. graphō – rašau), pagalbinis istorijos mokslas. Tiria spaudus ir antspaudus. Glaudžiai susijusi su dokumentų patikimumą tiriančiu diplomatikos mokslu ir heraldika (daugelis antspauduose vaizduotų piešinių vėliau perėjo į herbus), t. p. genealogija, numizmatika, meno, architektūros istorija, ikonografija ir kitais istorijos mokslais.
Sfragistika ypač svarbi tiriant visuomenę ir socialines grupes, nepažinojusias rašto. Apie antspaudų naudojimą žinoma iš senovės Mesopotamijos ir Egipto civilizacijų laikotarpio, bet žinios apie juos pradėtos sisteminti viduriniais amžiais. Pirmiausia tai kilo iš diplomatikos ir teisėtvarkos poreikių, kai reikėdavo nustatyti antspaudo naudojimo juridinį aspektą (jo teisėtumą).
Sfragistikos kaip mokslo teorinius pagrindus pirmasis kūrė prancūzų vienuolis J. Mabillonas, išleidęs traktatą Apie diplomatiką (De re diplomatica 1681). Jo tyrimo metodus 18 a. pradžioje tobulino vokiečių teologas J. M. Heineccius, siūlęs antspaudą vertinti ir kaip istorinį (ne tik juridinį) faktą. Itin sparčiai sfragistika plėtojosi 19 a., kai buvo pradėti archeologiniai kasinėjimai Artimuosiuose Rytuose ir buvo atrasta daug spaudų ir jais keraminiuose dirbiniuose padarytų antspaudų. 19 a. pabaigoje vokiečių istorikai H. Grotefendas, F. K. zu Hohenlohe‑Waldenburgas sukūrė formaliąją antspaudų klasifikavimo sistemą. Greitai atsirado sigilografinių albumų, daugėjo antspaudų kolekcijų, pradėta leisti parankiniai sfragistikos žinynai. Dėl daugybės išlikusių Bizantijos antspaudų (daugiau kaip 40 000) ir jais pažymėtų dokumentų sfragistika t. p. yra svarbi bizantistikos mokslo šaka.
sfragistika Lietuvoje
Pirmasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) anstpaudus 1835 tyrinėjo T. Narbutas, paskelbęs Vilniaus antspaudą su mitiniu milžinu Alkiu. Sfragistiką, kaip sudėtinę diplomatikos dalį, tyrė J. Lelewelis, LDK priklausiusio Kijevo antspaudus – K. Antipovičius (pirmasis atkreipė dėmesį į antspauduojamų dokumentų pobūdį, jų ryšį su antspaudais). 1854 lietuviškų antspaudų paskelbė F. Vossbergas. M. Gumowskis paskelbė lietuvių miestų antspaudų, tyrė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių sfragistiką, su kitais parengė ir išleido sfragistikos vadovėlį. 20 a. pradžioje A. Prochaska, K. Maleczyńskis nagrinėjo Mindaugo antspaudo autentiškumo, K. Chodynickis ir K. Sochaniewiczius – lietuvių kunigaikščių, K. Kuczyńskis ir Z. Wdowiszewskis – Lenkijos valdovų lietuviškus antspaudus. LDK antspaudus tyrė I. Jonynas. 1863–64 sukilimo antspaudus 1966 paskelbė O. Maksimaitienė. 14–15 a. LDK antspaudus knygoje Žymenys ir ženklai Lietuvoje XII–XX a. (1980) aptarė E. Gudavičius. E. Rimša išsamiais tyrimais (sfragistikos lietuviški terminai, Lietuvos miestų, miestiečių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių antspaudai ir kita) padėjo lietuviško sfragistikos mokslo pamatus, prisidėjo prie gretimų šalių sfragistikos mokslinių tyrimų. 16–19 a. Vilniaus cechų antspaudus tyrė V. Merkys ir S. Samalavičius, 1918–19 sovietinių centrinių įstaigų antspaudus – O. Mažeikienė. LDK valdovų ir didikų sfragistiką tiria G. Zujienė ir L. Skorvidaitė, 16–20 a. muitinių plombas Lietuvoje – D. Grimalauskaitė ir L. Kvizikevičius.
L: E. Rimša Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai Vilnius 1999, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto antspaudai ir žemių heraldika Vilnius 2016; E. Melly Beiträge zur Siegelkunde des Mittelalters Wien 1846; H. Grotefen Über Sphragistik Breslau 1854; F. Vossberg Siegel des Mittelalters von Polen, Lithauen, Schlesien, Pommern und Preussen Berlin 1854; W. Semkowicz Sfragistyka Witolda / Wiadomości numizmatyczno‑archeologiczne t. 13 Kraków 1930; M. Gumowski, M. Haisig, S. Mikucki Sfragistyka Warszawa 1960; E. Kamenceva, N. Ustjugov Russkaja sfragistika i geral’dika Moskva 1963; G. Zacos, A. Veglery Byzantine lead seals Bâle 1972; V. Gavrilenko Ukrainskaja sfragistika Kyjiv 1977; J. Krejčiková, T. Krejčík Ůvod do české sfragistyki Ostrava 1989; Z. Piech Monety, pieczęcie i herby w systeme władzy Jagiełłonów Warszawa 2003.