sgrafitas

sgrafitu dekoruota Stříbro (Čekija) rotušė (1543, sgrafito dekoras – 1888)

sgraftas (it. sgraffito – raižytas), sienų ir keraminių dirbinių dekoravimo technika. Gruntuotas paviršius dengiamas keliais (dažniausiai 2–3) skirtingos spalvos tinko (keraminis dirbinys – angobo) sluoksniais. Paskui viršutinis sluoksnis dalimis nupjaunamas aštriu instrumentu. Atidengiant apatinį tinką kuriama kelių spalvų ornamentinė, kartais figūrinė kompozicija. Nuo seno sgrafito technika labiausiai kultivuota keramikoje (senovės Kinijos, graikų ir etruskų vazos). Viduramžiais sgrafitu puoštas pastatų interjeras ir eksterjeras. Sgrafitas labiausiai plėtotas 15–16 a. Italijoje, 18–19 a. paplito Vokietijoje, Čekijoje. 20 a. plačiai taikytas monumentaliojoje dekoratyvinėje dailėje.

Lietuvoje

Lietuvoje sgrafito technika dekoruota renesansinių pastatų eksterjerų (namo Aušros Vartų g. 8, Šv. Stepono bažnyčios Vilniuje). 20 a. sgrafito sukūrė R. V. Gibavičius (Devynios mūzos Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, 1970), N. Vilutytė (Gailestingumo motina Dievo Motinos Gailestingumo šventovėje Vilniuje, 2004), A. Banytė, P. Kuodis, L. Ločeris, R. Žebenka.