Sianfeñgas (Xianfeng) 1831 07 17Pekinas 1861 08 22Čengde (Hebei provincija), Kinijos imperatorius (1850–61). Čingų dinastijos. Daoguango (valdė 1820–50) sūnus, Dongdži (valdė 1861–75) tėvas.
Buvo ketvirtasis Daoguango sūnus, bet dėl administracinių gabumų, aplenkiant kitus brolius, tėvo pasirinktas įpėdiniu. Jo valdymo pradžioje šalyje prasidėjo sukilimai (1851–64 vyko Taipingų sukilimas ir Niano valstiečių sukilimas, 1855–73 – Junnano), kuriuos sukėlė tautinis pažeminimas dėl Kinijos pralaimėto I opijaus karo (1839–42; Opijaus karai), 1842 ir 1844 sudarytos nelygiateisės sutartys su Vakarų valstybėmis bei ūkiniai sunkumai. Sianfengo, kaip ir jo tėvo, vyriausybė vengė šias sutartis vykdyti. Sianfengo bandymai karine jėga nuslopinti Taipingų ir kitus sukilimus sekėsi sunkiai. 1857 Didžioji Britanija ir Prancūzija, pasinaudodamos Kinijos vidaus sunkumais ir apkaltindamos ją sutarčių nevykdymu, vėl pradėjo karą su ja (II opijaus karas).
Sianfengas (dailininkas nežinomas, Beijingo rūmų muziejus)
1858 Tiandzine ir 1860 Pekine Sianfengo vyriausybė su Didžiąja Britanija ir Prancūzija pasirašė naujas nelygiateises sutartis, kuriomis įsipareigojo prekybai su Vakarų valstybėmis atidaryti naujus uostus, dar labiau išplėsti užsieniečių teises ir Didžiajai Britanijai sumokėti kontribuciją (Pekino sutartys). 1860 Pekino sutartimi Sianfengo vyriausybė perdavė Rusijai žemes abipus Amūro upės ir nuo Usūrio iki Japonijos jūros. Sianfengo valdymo laikotarpiu vykę sukilimai, pralaimėtas karas su Vakarų valstybėmis ir pasirašytos nelygiateisės sutartys sudarė prielaidas tolesniam Vakarų valstybių skverbimuisi į Kiniją ir jos silpnėjimui.