siaũbo literatūrà, grožinės literatūros kūriniai, kuriuose pasitelkus baimės ir nerimo atmosferą, psichologinę įtampą kuriančias literatūrines priemones vaizduojami įvairūs paranormalūs reiškiniai, manijos, perversijos, žiaurūs nusikaltimai ar persekiojimai. Būdinga įvairių tautų mitologijos antgamtiniai personažai, paslaptingi, neįprasti, mokslo neišaiškinti reiškiniai, mistinė, nejauki atmosfera. Gali būti tyrinėjama ir socialinės, psichologinės temos, pvz., mirtis, beprotybė, blogis. Tam, kad būtų sukurta ir išlaikyta paslapties, nežinomybės įtampa, siaubo literatūroje naudojama įvairios siužeto kūrimo technikos ir priemonės (nutylėjimas, ne iki galo atskleisti, keisti ar įtarimą keliantys veikėjai).
Skiriamos trys pagrindinės siaubo literatūros atmainos: antgamtinių reiškinių (vaiduokliai, zombiai, vampyrai, vilkolakiai, demonai ir pan.), fizinio smurto (angl. splatterpunk; smulkmeniškai aprašoma fizinis smurtas, kraujas, įvairios traumos, sukeliančios ne tik baimę, bet ir pasišlykštėjimą), psichologinio teroro (tyrinėjama žmogaus proto tamsioji pusė, beprotybė, egzistencinė baimė).
Siaubo literatūros ištakos
Siaubo literatūros pradžia siejama su mitais, legendomis, sakmėmis ir tradicinių religijų mitologija. Tai istorijos apie raganas, demonus, velnius ir panašius personažus. Vakarų literatūroje šis žanras pradėjo vystytis 18 a. kaip gotikinis romanas. Pirmasis siaubo žanro kūrinys – H. Walpoleʼio romanas Otranto pilis (1764), jame panaudota dauguma šiai literatūrai būdingų elementų: niūri atmosfera, tamsa, vaizdingas peizažas, atskleidžiama ilgus metus slėpti nusikaltimai, dėmesys antgamtinėms būtybėms ir veiksniams. 1818 išleistas M. Shelley romanas Frankenšteinas apie mokslininką Viktorą Frankenšteiną ir jo sukurtą bei gyvenimui prikeltą būtybę. Šis kūrinys tapo pirmuoju, kuris siaubo literatūrą papildė pseudomokslo tema, jis daro įtaką ir 21 a. literatūrai bei kinui. Kiti žymesni gotikiniai siaubo literatūros kūriniai: R. L. Stevensono Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija (1886), B. Stokerio Drakula (1897). 19 a. Anglijoje žanrui suklestėti padėjo pigūs (po pensą už skyrių, angl. Penny dreadful) siaubo romanai. Romantizmo laikotarpiu siaubo apsakymus kūrė vokiečių rašytojas E. A. T. Hoffmanas (Smėlio žmogus 1816, Majoratas 1817), amerikietis E. A. Poe (žymiausi apsakymai Ašerių namų žlugimas 1839, Raudonosios mirties kaukė 1842, Auksinis vabalas, Juodasis katinas, Šulinys ir švytuoklė, visi 1843). E. A. Poe kūryba išsiskiria tuo, kad pasakojimuose jungiama logika ir beprotybė, nejaukos atmosfera ir kasdienybė, tradiciniai siaubo literatūros elementai papildomi psichologiniu simbolizmu, kuris istorijoms suteikia bauginančio tikroviškumo.
Siaubo literatūra 20 amžiuje
Vienas žinomiausių 20 a. pradžios rašytojų H. Ph. Lovecraftas ir jo sukurtas Ktulhu mitų pasaulis transformavo ir išpopuliarino siaubo istorijas, kuriose veiksmas vyksta kosmose. Anglų rašytojas Montague Rhodesas Jamesas (1862–1936) apsakymų rinkinyje Vaiduoklių istorijos (1931) sudėliojo šiuolaikinės vaiduoklių istorijos pagrindinius elementus, pabrėžė kūrinio nuotaikos svarbą. Jo kuriami vaiduokliai visada būdavo piktavaliai ir įgydavo vis kitas nerimą keliančias formas. Didelę įtaką žanro raidai padarė Jungtinėse Amerikos Valstijose 1923 pradėtas leisti žurnalas Weird Tales, jame pirmuosius kūrinius spausdino H. Ph. Lovecraftas, Robertas Ervinas Howardas (1906–36), Robertas Albertas Blochas (1917–94) ir kiti.
žurnalo Weird Tales (JAV) viršelis, iliustratorė Margaret Brundage
20 a. 6–7 dešimtmetyje trijų knygų komercinė sėkmė (Iros Marvino Levino, 1929–2007, Rozmari kūdikis 1967, Williamo Peterio Blatty, 1928–2017, Egzorcistas 1971, Thomaso Tryono, 1926–91, Kitas 1971) lėmė išaugusį susidomėjimą siaubo literatūra. Tuo metu išpopuliarėjo knygos ir apie serijinius žudikus. Žinomiausi šios tematikos kūriniai: R. A. Blocho Psichas (1959), Thomaso Harriso (g. 1940) Raudonasis drakonas (1981) ir Avinėlių tylėjimas (1988). 1974 išleista siaubo literatūros karaliumi vadinamo amerikiečių rašytojo S. Kingo pirmoji knyga Kerė; populiariausi to meto romanai: Švytėjimas (1977), Gyvūnėlių kapinės (1983), Tas (1986), Mizerė (1987). Šiuo laikotarpiu siaubo literatūrą kūrė Anne Rice (1941–2021), Peteris Straubas (1943–2022), Grahamas Mastertonas (g. 1946), Cliveʼas Barkeris (g. 1952) ir kiti.
Siaubo literatūra 21 amžiuje
21 a. siaubo literatūroje vyrauja izoliacijos, nepasitikėjimo ir nežinojimo temos. Technologijų raida ir informacijos perteklius lėmė tai, kad virtualaus pasaulio anonimiškumo, melagingos ir klaidinančios informacijos vaizdavimas tapo šiuolaikinio žmogaus siaubo šaltiniu. Tai istorijos apie monstrus, slypinčius žmogaus viduje ir visuomenėje, kurioje mes gyvename. Siaubo literatūros populiarumą lemia ir grįžimas prie siaubo literatūros ištakų – gotikinio romano bei klasikinių elementų (vaiduoklių, vampyrų) vaizdavimo ir populiariausių praėjusio amžiaus kūrinių tęsinių leidimas (pvz., S. Kingo romano Švytėjimas tęsinys Daktaras Miegas 2013). Žinomiausi autoriai: amerikiečių Justinas Croninas (g. 1962), Maxas Brooksas (g. 1972), Joe Hillas (g. 1972), švedų Johnas Ajvide Lindqvistas (g. 1968), japonų Koji Suzuki (g. 1957), meksikiečių Guillermo del Toro (g. 1964), anglų Neilas Gaimanas (g. 1960), Sarah Waters (g. 1966), Catriona Ward ir kiti.
Stephenas Kingas dalija autografus El Rey Theatre (Los Andželas, 2012)
Siaubo literatūra Lietuvoje
Viena pagrindinių gotikinės siaubo literatūros kūrėjų laikoma J. Skablauskaitė (romanas Žiežulės 2014). Giedriaus Vilpišausko romane Vėjas nuo jūros (2008 22017) susipina siaubo literatūros (baimės atmosfera, sapno ir tikrovės ribų nykimas) ir fantastinės literatūros elementai. Siaubo literatūros elementų yra fantastinių apsakymų rinktinėje Dangus griūva (2020, sudarytojas Egidijus Zaikauskas ir kiti). Vaikams ir jaunesniems paaugliams skirtas K. Zylės mitologinių temų siaubo istorijų rinkinys Siela sumuštinių dėžutėje (2021), L. Žutautės mistinis siaubo romanas 9 apgamėliai (2024).
L: E. Baliutavičiūtė Šiurpios istorijos vaikams / Rubinaitis nr. 4 (96) 2020; A. Roberts Gothic and horror fiction / The Cambridge Companion To Fantasy Literature Cambridge 2012.
3284