Šiaulia, Sáulė, istorinė baltų žemė Dubysos aukštupio baseine. Apėmė veikiausiai dabartinių Šiaulių rajono savivaldybės rytinę ir Radviliškio rajono savivaldybės šiaurės vakarinę dalį. Šiaulių (vok. Soule, lot. terra Sauleorum, Saulia) vardas (neaišku, ar tai gyvenvietė, ar teritorija) pirmąkart paminėtas aprašant 1236 Šiaulių (Saulės) mūšį. Kaip žemė pirmąkart paminėta 1254, paskutinį – 1358. Nuo pirmo tūkstantmečio vidurio laidosena ir kapų inventorius būdingi žemaičiams ir žiemgaliams. 5–8 a. Šiaulių (Saulės) žemėje įsigalėjo žemaičiai. Žemę dažnai puldinėjo ir plėšė Livonijos ordinas. 13 a. pirmoje pusėje ją valdė veikiausiai kunigaikščiai Bulaičiai (Bulevičiai), nepriklausomi nuo žemaičių kunigaikščių Erdvilo ir Vykinto. Po 1251, manoma, ją laikinai valdė Lietuvos kunigaikštis, nuo 1253 karalius Mindaugas. Šiaulių (Saulės) žemės viena svarbiausių pilių – Dubysos pilis, stovėjusi Bubių piliakalnyje.
baltai 11–12 a.
1674
1597
Soule; terra Sauleorum; Saulia