Šiauli apýgarda, Lietuvos laisvės armijos ir antisovietinių partizanų karinis teritorinis vienetas (apygarda), 1942–45 veikęs Vakarų Lietuvoje.
Iš pradžių kovojo su naciais, nuo 1944 – su sovietiniu okupaciniu režimu. Sudarė Kretingos, Mažeikių, Radviliškio, Šiaulių, Tauragės ir Telšių apylinkių kovotojai; 1944 buvo iki 1500 Lietuvos laisvės armijos (LLA) karių. Apygardai vadovavo štabas (Matkaičiuose, Radviliškio apylinkės, ir Šiauliuose). Stiprios kovinės grupės veikė prie Radviliškio apylinkių geležinkelio. Kurtuvėnų miške 1944 05–06 buvo suorganizuoti pirmieji partizanų būriai kovai su naciais.
1944 07 Šiaulių apygarda vienintelė iš LLA apygardų nuosekliai pradėjo antisovietinę partizaninę veiklą: apylinkėse organizavo ginkluotus veikiančius kovotojus (vadinamus vanagus) ir atsarginius (legalius) kovotojus, kuriuos prireikus pašaukdavo. Apygardos štabas Matkaičiuose veikė kartu su LLA vyriausiuoju štabu ir Lietuvos gynimo komitetu (Lietuvos antisovietinio pasipriešinimo vadovaujantis politinis centras; buvo įkurtas 1944 07 LLA vadovybės), Plateliuose veikė mokomoji partizanų stovykla. Nuo 1944 10 frontui per Lietuvą traukiantis į Vakarus, apygardos štabui nepavyko atkurti nuolatinių ryšių su antisovietinių partizanų junginiais ir koordinuoti jų veiklą.
vienas Šiaulių apygardos vadų Adolfas Eidimtas
1945 pabaigoje suėmus paskutinius apygardos štabo narius, pačios apygardos veikimas formaliai baigėsi. Jos įgaliojimus perėmė Lietuvos laisvės armijos Žemaičių legionas (vėliau – Žemaičių apygarda, Kęstučio apygarda, Prisikėlimo apygarda). Pagal Šiaulių apygardos pavyzdį buvo sukurta antisovietinė partizaninė Vakarų Lietuvos (Jūros) sritis (Vakarų Lietuvos sritis).
Šiaulių apygardos vadai: A. Eidimtas (slapyvardis Žybartas; 1943 pradžia–1945 04) ir J. Semaška (slapyvardis Liepa; 1945).
378